MANO GYVENIMO ISTORIJA (Mano Mamos Tėveliai)

   Mamytė Marija Kaukaitė gimė 1899 02 13 Aukštosios kaime, Marijampolės apskrityje. Mamytė buvo Vyriausioji iš Vaikų. Mamytės Mama Ją pagimdė - būdama šešiolikos metų. Mamytė Marija - skaistaus veido, švelniai mėlynų akių, malonaus balso ir inteligentiškos laikysenos. Ji buvo labai darbšti, triūsdavo po namus, liuobdavo gyvulius; ypač mėgdavo prižiūrėti rūtų darželį po langais.
   Tėvelis Vincas (1897 12 01 - 1989 01 10) buvo linksmas, darbštus gaspadorius. Menu, kaip ankstų rytą prabusdavau kambarėlyje, o mano žvilgsnis iš karto pagaudavo saulės zuikučius, žaismingai striksinčius ant medinių sienų ir pakabinto seno seno paveikslo. O Tėvelis šiuruodavo dalgiu, vis artėdamas plačiais mostais prie lazdyno ties langais. Giesmės sparnuočių sveikindavo pakirdusius gražų saulėtą vasaros rytmetį. Gera būdavo kaime pas Senelius atostogauti. Jau nuo mažens aš ir mano Pusbroliai dirbdavome prie šieno. Pamenu, kaip kartą Tėvelis mane - kokių dešimties metų darbininką - kaip geriausią iš Vaikų - išsirinko prie šienapjūtės. Darbą pradėdavome, - išdaužydami jau nupjautą žolę; po to, kai gerokai įdžiūdavo saulėje, eidavome vartyti su grėbliu; vėliau reikėdavo, kai jau labai gerai išdžiūdavo , šieną sunešti, pasmeigus sugrėbtą gubą šake, į kupetas. Ten suneštas šienas susisluoksniuodavo ir gerokai "subręsdavo" , paliktas kelių dienų valiai. O tik jau po to būdavo galima krauti į vežimą, pakinkytą dviem arkliais, ir, atsargiai vadeliojant, - iš tyko tyko keravoti link daržinės. Prikraudavome pilnutėlę daržinę - iki pat lūbų. Užtekdavo iki kito žolės sezono visiems laikomiems galvijams pašerti.
   Žinia, sunkiausias išbandymas kaime visų laukė karo ir pokario metais. Laimė, kad pavyko išgyventi, - neišvežtiems į Sibirą, nesušaudytiems. Mamytė pasakojo: "Aš nežinau, mūsų - nei šaudė, nei vežė. Matai, Tėvas labai mokėjo sugyventi su visais. Jaunimas rinkdavosi kiekvieną kartą vis į mūsų sodybą šokiams. Tai, kai viskas šitaip darėsi, - tai mūsų niekas ir nelietė. Vieną kartą, naktį, girdime, beldžia į duris, manėme, dabar viskas ... susirinkome visi virtuvėje ir meldžiamės ... O jie dviese, išėmę lango stiklus seklyčioje, įlindo į vidų, atėjo į virtuvę ir paliepė atnešti lašinių paltį. Tuom viskas ir pasibaigė, ačiū Dievui."
   Vaikai, Vaikaičiai, o vėliau ir Provaikaičiai - labai mylėjo Tėvelius, važiuodavo - kas kada tik begalėdami į kaimą, į Tėviškę. Padėdavome Tėveliams, rūpinomės, prižiūrėdavome, kai sunegaluodavo senatvėje, mylėjome. Gal todėl ir sulaukė šimtametės senatvės. Tėvelis - Amžinybėn iškeliavo, eidamas devyniasdešimt antruosius savo gyvenimo metus. O Mamytė - eidama devyniasdešimt devintuosius metus - pas Jauniausiąją iš Dukrų, - tuomkart beviešėdama Kaune - 1997 12 02.
   Man - kaimas buvo ne tik Mamos Tėviškė, bet ir kaip, visų pirma, gamtos betarpiškas prieglobstis. Tada aš klabai gerai pajutau, - koks skirtingas - miesto ir kaimo - gyvenimas. Regis, net laiko tėkmė - visiškai kitokia negu mieste. Taip ir, žinoma, - gamta. Iš čia ateina viskas: ir jausmai, ir nuoširdūs išgyvenimai, ir grožio pajauta. Dvasios ir kūno stiprybė. Iš kaimo atėjome į miestietiškąją civilizaciją, gaila, kad žmonės pernelyg greitai prarado dėkingumo jausmą, pamiršdami savo tėvų ir protėvių gyvybingumo šaltinį - žemę, kuri augino, rengė ir maitino.
                                                                                                   (2009 12 29)