Erika(11)

   Nuo tada, kai pirmą kartą Erika apsilankė mano namuose, praėjo dveji metai. Erika ir vėl skambina į duris:
   - Sveikas!
   - Sveikutė! Kokie vėjai atpūtė, Erika?!
   - Aš su Draugu. Jis laukia apačioje. Į vidų neisiu, mes skubame ...
   - O kas nutiko?..
   - Tai kad nieko. Supranti, aš su Vyru išsiskyrusi ...
   - O kur Sūnus?
   - Sūnus internate.
   - Tai ką dabar veikiat?
   - Nieko. Darbo ieškome. Gal žinai, kur įsidarbinti?
   - Taip taip. Žinot ką, nuvesiu aš Jus į "Caritą". Gal ten ką pasiūlys?
   - Važiuojam!
   Ir štai mes tuometinėje "Caritas" būstinėje Gedimino prospekte. Įeiname į kuklų pastatą. Mus pasitika Moteris, kuriai ir išsakome savo prašymą. Mus nusiunčia į Antakalnį, - į tą rajoną, kur dviaukščiai privatūs mūriukai, dar sovietmečiu suręsti, - dažniausiai didelių viršininkų - karjeros viršūnės apvainikavimas. Mus pasitinka vieniša namo Šeimininkė. Iš karto, vos pamačiusi mus, isteriškai sušunka:
   - Aš vaikų nekviečiau ...
   - Betgi, - sakau Jai, - Jie dirbti - tai sugeba.
   - Kas per nesąmonė. Man reikia gerų darbininkų, ar Jie kibirą su vandeniu - pakels?..
   Ir užtrenkė duris prieš mūsų jaunatviškas nosis. Išėjome nieko nepešę. Kadangi daugiau nieko pagelbėti Erikai ir Jos Draugui negalėjau, - palinkėjau nenusiminti ir atsisveikinau.
   Po dešimties mėnesių Erika vėl atvažiavo. Šįkart Jos nepažinau: kai įėjo į kambarį, pajutau nuo Jos gražiai sušukuotų ilgų šviesių plaukų dvelkiantį kvepalų aromatą. Skruostai atrodė papilnėję. Ji pati dėvėjo suknelę vietoj džinsų. Aš nustebau!       -------   --- (t ę s i n y s - kitame puslapyje) ---   -------