Po penkerių metų gaunu nuo Erikos laišką: "Gintarai, aš gyvenu Vilniaus kaime. Mudu su Vyru auginame Sūnų. Atvažiuok, nufatografuosi mane ir šunį Pifą. Atia!" Aš rašau atsakymą Erikai: "Gudruole Tu mano, na, kaip aš dabar imsiu ir atvažiuosiu pas Tave?" Taip ir taip, taip ir taip ...
Po ketverių metų skambina į duris. Atidarau.
- Sveikas!
- Erika!!! Kaip Tu suradai mane?
- Suradau. Galvoji, nesurasiu?
- Užeik!
- O, kaip Tu čia įsirengęs! Ką - iš kur ta biblioteka? Kokios knygos! Nieko sau ...
- Erika, sėskimės. Papasakok. Kaip Tu gyveni?
- Gerai. O kaip Tu?
- Aš, aš nieko ... O-o kaip Tu ... kaip Tu su tuo Vyru susipažinai?..
- Paprastai! Šokiuose ... Ai, su Drauge nuėjau. Žiūrime, du bernai mušasi. Aū šokau į vidurį. Išskyriau juos. Vėliau tas, kurį užstojau, mano rankos paprašė. Iš pradžių draugavome ... po to jaučiu ... aš - ne viena ... Internate tylėjau. Bet vis tiek suuodė. Buvo sekmadienis. Po pietų su Draugėmis gulėjome ant lovų, ilsėjomės. Įeina Auklėtoja. Prieina prie manęs ir sako:
- Erika, tai ką Tu čia prisidirbai?
- Tai kad aš nieko ...
- Kaip tai nieko? Su kuo ir kada, Mergužėle? Tik nieko nemeluok!..
- Tai kad aš neturiu ką meluoti!
- Tavo nuotykiai jau seniai mums visiems iki gyvo kaulo įsiėdė! Dabar štai ką aš Tau pasakysiu: pasitikrinsi sveikatą ir jeigu kas - darysi abortą!.. Supratai? Ar girdi, ką aš Tau sakau?..
- Pa-švilp-kit!..
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------