Mamytė Marija Kaukaitė gimė 1899 02 13 Aukštosios kaime, Marijampolės apskrityje. Mamytė buvo Vyriausioji iš Vaikų. Mamytės Mama Ją pagimdė - būdama šešiolikos metų. Mamytė Marija - skaistaus veido, švelniai mėlynų akių, malonaus balso ir inteligentiškos laikysenos. Ji buvo labai darbšti, triūsdavo po namus, liuobdavo gyvulius; ypač mėgdavo prižiūrėti rūtų darželį po langais.
Tėvelis Vincas (1897 12 01 - 1989 01 10) buvo linksmas, darbštus gaspadorius. Menu, kaip ankstų rytą prabusdavau kambarėlyje, o mano žvilgsnis iš karto pagaudavo saulės zuikučius, žaismingai striksinčius ant medinių sienų ir pakabinto seno seno paveikslo. O Tėvelis šiuruodavo dalgiu, vis artėdamas plačiais mostais prie lazdyno ties langais. Giesmės sparnuočių sveikindavo pakirdusius gražų saulėtą vasaros rytmetį. Gera būdavo kaime pas Senelius atostogauti. Jau nuo mažens aš ir mano Pusbroliai dirbdavome prie šieno. Pamenu, kaip kartą Tėvelis mane - kokių dešimties metų darbininką - kaip geriausią iš Vaikų - išsirinko prie šienapjūtės. Darbą pradėdavome, - išdaužydami jau nupjautą žolę; po to, kai gerokai įdžiūdavo saulėje, eidavome vartyti su grėbliu; vėliau reikėdavo, kai jau labai gerai išdžiūdavo , šieną sunešti, pasmeigus sugrėbtą gubą šake, į kupetas. Ten suneštas šienas susisluoksniuodavo ir gerokai "subręsdavo" , paliktas kelių dienų valiai. O tik jau po to būdavo galima krauti į vežimą, pakinkytą dviem arkliais, ir, atsargiai vadeliojant, - iš tyko tyko keravoti link daržinės. Prikraudavome pilnutėlę daržinę - iki pat lūbų. Užtekdavo iki kito žolės sezono visiems laikomiems galvijams pašerti.
Žinia, sunkiausias išbandymas kaime visų laukė karo ir pokario metais. Laimė, kad pavyko išgyventi, - neišvežtiems į Sibirą, nesušaudytiems. Mamytė pasakojo: "Aš nežinau, mūsų - nei šaudė, nei vežė. Matai, Tėvas labai mokėjo sugyventi su visais. Jaunimas rinkdavosi kiekvieną kartą vis į mūsų sodybą šokiams. Tai, kai viskas šitaip darėsi, - tai mūsų niekas ir nelietė. Vieną kartą, naktį, girdime, beldžia į duris, manėme, dabar viskas ... susirinkome visi virtuvėje ir meldžiamės ... O jie dviese, išėmę lango stiklus seklyčioje, įlindo į vidų, atėjo į virtuvę ir paliepė atnešti lašinių paltį. Tuom viskas ir pasibaigė, ačiū Dievui."
Vaikai, Vaikaičiai, o vėliau ir Provaikaičiai - labai mylėjo Tėvelius, važiuodavo - kas kada tik begalėdami į kaimą, į Tėviškę. Padėdavome Tėveliams, rūpinomės, prižiūrėdavome, kai sunegaluodavo senatvėje, mylėjome. Gal todėl ir sulaukė šimtametės senatvės. Tėvelis - Amžinybėn iškeliavo, eidamas devyniasdešimt antruosius savo gyvenimo metus. O Mamytė - eidama devyniasdešimt devintuosius metus - pas Jauniausiąją iš Dukrų, - tuomkart beviešėdama Kaune - 1997 12 02.
Man - kaimas buvo ne tik Mamos Tėviškė, bet ir kaip, visų pirma, gamtos betarpiškas prieglobstis. Tada aš klabai gerai pajutau, - koks skirtingas - miesto ir kaimo - gyvenimas. Regis, net laiko tėkmė - visiškai kitokia negu mieste. Taip ir, žinoma, - gamta. Iš čia ateina viskas: ir jausmai, ir nuoširdūs išgyvenimai, ir grožio pajauta. Dvasios ir kūno stiprybė. Iš kaimo atėjome į miestietiškąją civilizaciją, gaila, kad žmonės pernelyg greitai prarado dėkingumo jausmą, pamiršdami savo tėvų ir protėvių gyvybingumo šaltinį - žemę, kuri augino, rengė ir maitino.
(2009 12 29)
MANO GYVENIMO ISTORIJA (Mano Mama)
Mano Mama Irena gimė 1926 metų lapkričio mėnesio 1-ąją dieną - per visų Šventųjų Dieną! Kaip Mama pasakojo: Ji, Jos Brolis ir dar dvi Seserys - turi netikras užrašytas gimimo datas pase. Nors Mamos pase pažymėta, jog Ji yra gimusi 1926 10 15, turėtų būti - 1926 11 01!
Mano Mama kilusi iš Sūduvos krašto. Gimė vidutinių Lietuvos ūkininkų Šeimoje. Į mokyklą kasdien tekdavo eiti po 4 kilometrus. Įsispirdavo į klumpes ir į mokyklą - keturiese: trys Sesutės ir Broliukas.
... Irutei buvo gal dvyliktieji metai beeiną. Sykį stovėjo bendraklasiai sau ratelyje ir šnekučiavosi. Netikėtai Algirdas Jasaitis pradėjo nepagarbiai kalbėti apie Irutės Tėvelius. Irutė, ilgai daug negalvodama, sugniaužė savo smulkutį kumštelį ir kad tvojo tam Berniokui tiesiai į nosį. Pasipylė kraujas. Algirdukas - pas Mokytoją lėkte nulėkė. Mokytojas: "Irena, pasilieki po pamokų!" Irutė sėdi, iš padilbų žvilgčioja į Mokytoją. Mokytojas: "Ko dabar vėpsai į mane? Užsiimk gi kuo nors, kol ištaisysiu sąsiuvinius!" Irutė prisiminė, jog vakar buvo vyresnės Sesers Gimtadienis, turėjo net plytelę šokolodo, tiesa, dabar tebuvo likęs tik gražus popieriukas. Irutė pasidėjo ant kelių tą popierėlį ir, kopijuodama nuo jo piešinį, popieriaus lape piešia. Po valandžiukės Mokytojas užvertė paskutinį sąsiuvinį, garsiai nusižiovavo, pakilo nuo stalo, priėjo prie Mokinukės ir klausia, akis išpūtęs: "Irena, tai Tu čia pati taip dailiai išpaišei?" Irena pakėlė akis į Mokytoją ir nekaltai sako: "Gal ir aš, Mokytojas!.."
... Tikybos pamoka. Mokiniai skaito Šventųjų biografijas. Irena, kažkurioje vietoje beskaitydama, netyčia prunkštelėjo į saują ištrūkusiu juoko priepuoliuku. Prieina Teologas prie savo Mokinės, kuri štai dabar pernelyg užsimiršo ir ... suspaudęs kraštelį Irenos ausies, trukteli aukštyn. Kraujas tik kapt kapt ant mokyklinio suolo. Irena sėdi nuraudusi, akys nuleistos. "Irute, tai Tu, matau, jau ruošiesi auskarus įsiverti? Vaje, jau siūlai styro įverti ... Bėk greičiau į kiemą, po šaltu šulinio vandeniu nusiprausk!.."
... Irena turėjo dvi mažyles Sesutes, kurios vaikystėje numirė: tai Teresė ir Gritutė. Gritutė buvo labai smagi Mergytė - graži ir vikri. Buvo karo metas. Jų sodyboje tuo metu buvo apsistojusi rusų armijos kuopa. Gritutė pasigavo difterijos virusą nuo kareivių. Karo suirutės metas. Tėvai nuvežė Gritutę į Marijampolę. Sunkus laikmetis, niekas už nieką kaip ir neatsako ... Daktarai apžiūrėjo, nei šiaip, nei taip ... Toks ir gydymas. Sunkiai ir klaikiai sirgo Sesutė. Difteritas užsmaugė Mergytę. Palaidojo. Po kelių savaičių rusų kariai ruošiasi palikti sodybą. Prieina jaunas dailus karininkas prie Irenos ir kalbina: "Ira, važiuojam su manimi! Pamatysi frontą, su tanku važiuosim voikiečius pribaigti. A, važiuojam! Ponia būsi, jeigu patiksiu, gal ir už manęs panorėsi ištekėti, ką, gražuolėle, pasakysi?" Irena jam paniurusi atrėžė: "Ne, tikrai ne! Gritutė numirė ... niekur su niekuo nevažiuosiu! Keliaukite sau!.."
(2009 12 28)
Mano Mama kilusi iš Sūduvos krašto. Gimė vidutinių Lietuvos ūkininkų Šeimoje. Į mokyklą kasdien tekdavo eiti po 4 kilometrus. Įsispirdavo į klumpes ir į mokyklą - keturiese: trys Sesutės ir Broliukas.
... Irutei buvo gal dvyliktieji metai beeiną. Sykį stovėjo bendraklasiai sau ratelyje ir šnekučiavosi. Netikėtai Algirdas Jasaitis pradėjo nepagarbiai kalbėti apie Irutės Tėvelius. Irutė, ilgai daug negalvodama, sugniaužė savo smulkutį kumštelį ir kad tvojo tam Berniokui tiesiai į nosį. Pasipylė kraujas. Algirdukas - pas Mokytoją lėkte nulėkė. Mokytojas: "Irena, pasilieki po pamokų!" Irutė sėdi, iš padilbų žvilgčioja į Mokytoją. Mokytojas: "Ko dabar vėpsai į mane? Užsiimk gi kuo nors, kol ištaisysiu sąsiuvinius!" Irutė prisiminė, jog vakar buvo vyresnės Sesers Gimtadienis, turėjo net plytelę šokolodo, tiesa, dabar tebuvo likęs tik gražus popieriukas. Irutė pasidėjo ant kelių tą popierėlį ir, kopijuodama nuo jo piešinį, popieriaus lape piešia. Po valandžiukės Mokytojas užvertė paskutinį sąsiuvinį, garsiai nusižiovavo, pakilo nuo stalo, priėjo prie Mokinukės ir klausia, akis išpūtęs: "Irena, tai Tu čia pati taip dailiai išpaišei?" Irena pakėlė akis į Mokytoją ir nekaltai sako: "Gal ir aš, Mokytojas!.."
... Tikybos pamoka. Mokiniai skaito Šventųjų biografijas. Irena, kažkurioje vietoje beskaitydama, netyčia prunkštelėjo į saują ištrūkusiu juoko priepuoliuku. Prieina Teologas prie savo Mokinės, kuri štai dabar pernelyg užsimiršo ir ... suspaudęs kraštelį Irenos ausies, trukteli aukštyn. Kraujas tik kapt kapt ant mokyklinio suolo. Irena sėdi nuraudusi, akys nuleistos. "Irute, tai Tu, matau, jau ruošiesi auskarus įsiverti? Vaje, jau siūlai styro įverti ... Bėk greičiau į kiemą, po šaltu šulinio vandeniu nusiprausk!.."
... Irena turėjo dvi mažyles Sesutes, kurios vaikystėje numirė: tai Teresė ir Gritutė. Gritutė buvo labai smagi Mergytė - graži ir vikri. Buvo karo metas. Jų sodyboje tuo metu buvo apsistojusi rusų armijos kuopa. Gritutė pasigavo difterijos virusą nuo kareivių. Karo suirutės metas. Tėvai nuvežė Gritutę į Marijampolę. Sunkus laikmetis, niekas už nieką kaip ir neatsako ... Daktarai apžiūrėjo, nei šiaip, nei taip ... Toks ir gydymas. Sunkiai ir klaikiai sirgo Sesutė. Difteritas užsmaugė Mergytę. Palaidojo. Po kelių savaičių rusų kariai ruošiasi palikti sodybą. Prieina jaunas dailus karininkas prie Irenos ir kalbina: "Ira, važiuojam su manimi! Pamatysi frontą, su tanku važiuosim voikiečius pribaigti. A, važiuojam! Ponia būsi, jeigu patiksiu, gal ir už manęs panorėsi ištekėti, ką, gražuolėle, pasakysi?" Irena jam paniurusi atrėžė: "Ne, tikrai ne! Gritutė numirė ... niekur su niekuo nevažiuosiu! Keliaukite sau!.."
(2009 12 28)
MANO GYVENIMO ISTORIJA (Kaip aš atsiradau?)
Gimdymas buvo sunkus ir komplikuotas. Mama pirmą kartą gimdė - būdama 30-ties metų amžiaus. Gimdymas užsitęsė. Tuomet Mama ir sako akušerei: "Kirpkite!" Po to aš tarsi "iššokau" ... gimiau šiek tiek pridusęs. Antrasis gimė mano dvynys Broliukas Jonas, gimė labai sunkiai - skersas. Kaip mano Mama pasakojo, gydytojai šventė Velykas, mano Broliukas gavo plaučių uždegimą ir aštuntą dieną mirė. Mano Mama, begimdydama mudu, - vos nenumirė. Po gimdymo pakilo aukšta temperatūra, tada gydytojas liepė atlikti gimdos gramdymą. Mamai Joniukas, ką tik gimęs, - atrodė itin gražus iš veidelio. Gaila, kad numirė. Po ketverių metų gimė mano antrasis Brolis Arvydas.
Mano atmintis prasideda nuo to momento, kai išvydau naujametinę papuoštą eglutę mūsų kambaryje. Atmintin įstrigo ir draugystė su kaimynų Mergaite Stefute. Mudu bėgiodavome po kiemą, žaizdami visokiausius žaidimus. Kartą į mano rankas pateko gražiai iliustruota knyga "Ką paukšteliai gieda?". Po kiekvieno paukštelio spalvotu piešiniu buvo trumpas šmaikštus aprašymas. O dviejuose paveikslėliuose nupieštos neapsakomo grožio Mergaitės. Taip pirmą kartą gyvenime atidžiau pažvelgiau į Mergaitės prigimtinę simpatiškumo savybę. Gal tai ir buvo tas pirmasis impulsas, kuris vėliau mano gyvenime skatino draugauti su Mergaitėmis ir Jas mylėti emocine meile, dvasiniu prieraišumu. Tai tokie pirmieji įspūdžiai iš ankstyvosios mano Vaikystės.
Mano atmintis prasideda nuo to momento, kai išvydau naujametinę papuoštą eglutę mūsų kambaryje. Atmintin įstrigo ir draugystė su kaimynų Mergaite Stefute. Mudu bėgiodavome po kiemą, žaizdami visokiausius žaidimus. Kartą į mano rankas pateko gražiai iliustruota knyga "Ką paukšteliai gieda?". Po kiekvieno paukštelio spalvotu piešiniu buvo trumpas šmaikštus aprašymas. O dviejuose paveikslėliuose nupieštos neapsakomo grožio Mergaitės. Taip pirmą kartą gyvenime atidžiau pažvelgiau į Mergaitės prigimtinę simpatiškumo savybę. Gal tai ir buvo tas pirmasis impulsas, kuris vėliau mano gyvenime skatino draugauti su Mergaitėmis ir Jas mylėti emocine meile, dvasiniu prieraišumu. Tai tokie pirmieji įspūdžiai iš ankstyvosios mano Vaikystės.
MANO GYVENIMO ISTORIJA(Turinys)
Gintaras Raulinaitis
e n c i k l o p e d i j a
MANO GYVENIMO ISTORIJA
a u t o b i o g r a f i n ė knyga
gausiai i l i u s t r u o t a
VILNIUS - knyga sudaryta: 2009 10 30 - 2010 06 14
publikuojama pirmą kartą - perspausdinu - tiesiai iš savo rankraščio
savaime suprantama - tenka trumpinti (pvz., - fotonuotraukų skaičių ) - čia
- internetiniame variante -
T U R I N Y S
1 dalis: KAIP AŠ ATSIRADAU?
2 dalis: MANO MAMA
3 dalis: MANO MAMOS TĖVELIAI
4 dalis: DALIA
5 dalis: ERIKA
6 dalis: VIRSMAS
7 dalis: ESTRADA IR AŠ
8 dalis: IEVUTĖ
9 dalis: LIKIMO FORMULĖ
10 dalis: GINTARO RAULINAIČIO SĖKMĖS KODAI
11 dalis: GINTARO SPARNUOTI POSAKIAI
12 dalis: MISIJA
Melieji mano, - malonaus - Jums - skaitymo!
e n c i k l o p e d i j a
MANO GYVENIMO ISTORIJA
a u t o b i o g r a f i n ė knyga
gausiai i l i u s t r u o t a
VILNIUS - knyga sudaryta: 2009 10 30 - 2010 06 14
publikuojama pirmą kartą - perspausdinu - tiesiai iš savo rankraščio
savaime suprantama - tenka trumpinti (pvz., - fotonuotraukų skaičių ) - čia
- internetiniame variante -
T U R I N Y S
1 dalis: KAIP AŠ ATSIRADAU?
2 dalis: MANO MAMA
3 dalis: MANO MAMOS TĖVELIAI
4 dalis: DALIA
5 dalis: ERIKA
6 dalis: VIRSMAS
7 dalis: ESTRADA IR AŠ
8 dalis: IEVUTĖ
9 dalis: LIKIMO FORMULĖ
10 dalis: GINTARO RAULINAIČIO SĖKMĖS KODAI
11 dalis: GINTARO SPARNUOTI POSAKIAI
12 dalis: MISIJA
Melieji mano, - malonaus - Jums - skaitymo!
Erika(12)
Erika šelmiškai patylėjo sekundę, po to pradėjo pasakoti: "Tuomet, kai negavome darbo, mudu su tuo Vaikinu išsiskyrėme. Bet aš susipažinau su keturiasdešimt penkerių metų dėstytoju. Jis irgi išsiskyręs. Turi du Sūnus. Jie - pas Jo buvusią Žmoną gyvena. Taigi, Jis - laisvas, - supranti?.." Erika toliau man pasakojo, jog pirmiausia rekės susitvarkyti pasą, mat kai Ji važiavo vėlai vakare troleibusu - Ji užsnūdo, o kažkoks vagišius nugvelbė Jos pasą iš krepšio. Dar sakė: Jos būsimasis Vyras norėtų Erikos Sūnų paimti iš internato! Toks pažadas Eriką itin pradžiugino! Aš savo ruožtu Erikai padovanojau tris plačiajuostes spalvotas skaidres, kuriose įamžinta vienuolikametė Erika ir Jos geriausia Draugė. Erika pažadėjo būtinai labiausiai patikusią nuotrauką įrėminti ir laikyti padėtą ant rašomojo stalo!
------- --- (Mano a u t o b i o g r a f i n i o apsakymo p a ba i g a ) --- -------
------- --- Apsakymo A u t o r i u s - Gintaras Raulinaitis --- parašytas - Vilnius --- 2009 10 30 - 2009 11 08 --- ---- Publikuota - čia - šioje Svetainėje - adresu: www.blogger.com/ - nuo ... iki - 2011 09 24 --- -------
------- --- Neilgai trukus - rengiuosi - čia - šioje Svetainėje - publikuoti - savo autentiškų prisiminimų neuždidelę knygą - pavadinimu - "MANO GYVENIMO ISTORIJA" --- -------
------- --- (Mano a u t o b i o g r a f i n i o apsakymo p a ba i g a ) --- -------
------- --- Apsakymo A u t o r i u s - Gintaras Raulinaitis --- parašytas - Vilnius --- 2009 10 30 - 2009 11 08 --- ---- Publikuota - čia - šioje Svetainėje - adresu: www.blogger.com/ - nuo ... iki - 2011 09 24 --- -------
------- --- Neilgai trukus - rengiuosi - čia - šioje Svetainėje - publikuoti - savo autentiškų prisiminimų neuždidelę knygą - pavadinimu - "MANO GYVENIMO ISTORIJA" --- -------
Erika(11)
Nuo tada, kai pirmą kartą Erika apsilankė mano namuose, praėjo dveji metai. Erika ir vėl skambina į duris:
- Sveikas!
- Sveikutė! Kokie vėjai atpūtė, Erika?!
- Aš su Draugu. Jis laukia apačioje. Į vidų neisiu, mes skubame ...
- O kas nutiko?..
- Tai kad nieko. Supranti, aš su Vyru išsiskyrusi ...
- O kur Sūnus?
- Sūnus internate.
- Tai ką dabar veikiat?
- Nieko. Darbo ieškome. Gal žinai, kur įsidarbinti?
- Taip taip. Žinot ką, nuvesiu aš Jus į "Caritą". Gal ten ką pasiūlys?
- Važiuojam!
Ir štai mes tuometinėje "Caritas" būstinėje Gedimino prospekte. Įeiname į kuklų pastatą. Mus pasitika Moteris, kuriai ir išsakome savo prašymą. Mus nusiunčia į Antakalnį, - į tą rajoną, kur dviaukščiai privatūs mūriukai, dar sovietmečiu suręsti, - dažniausiai didelių viršininkų - karjeros viršūnės apvainikavimas. Mus pasitinka vieniša namo Šeimininkė. Iš karto, vos pamačiusi mus, isteriškai sušunka:
- Aš vaikų nekviečiau ...
- Betgi, - sakau Jai, - Jie dirbti - tai sugeba.
- Kas per nesąmonė. Man reikia gerų darbininkų, ar Jie kibirą su vandeniu - pakels?..
Ir užtrenkė duris prieš mūsų jaunatviškas nosis. Išėjome nieko nepešę. Kadangi daugiau nieko pagelbėti Erikai ir Jos Draugui negalėjau, - palinkėjau nenusiminti ir atsisveikinau.
Po dešimties mėnesių Erika vėl atvažiavo. Šįkart Jos nepažinau: kai įėjo į kambarį, pajutau nuo Jos gražiai sušukuotų ilgų šviesių plaukų dvelkiantį kvepalų aromatą. Skruostai atrodė papilnėję. Ji pati dėvėjo suknelę vietoj džinsų. Aš nustebau! ------- --- (t ę s i n y s - kitame puslapyje) --- -------
- Sveikas!
- Sveikutė! Kokie vėjai atpūtė, Erika?!
- Aš su Draugu. Jis laukia apačioje. Į vidų neisiu, mes skubame ...
- O kas nutiko?..
- Tai kad nieko. Supranti, aš su Vyru išsiskyrusi ...
- O kur Sūnus?
- Sūnus internate.
- Tai ką dabar veikiat?
- Nieko. Darbo ieškome. Gal žinai, kur įsidarbinti?
- Taip taip. Žinot ką, nuvesiu aš Jus į "Caritą". Gal ten ką pasiūlys?
- Važiuojam!
Ir štai mes tuometinėje "Caritas" būstinėje Gedimino prospekte. Įeiname į kuklų pastatą. Mus pasitika Moteris, kuriai ir išsakome savo prašymą. Mus nusiunčia į Antakalnį, - į tą rajoną, kur dviaukščiai privatūs mūriukai, dar sovietmečiu suręsti, - dažniausiai didelių viršininkų - karjeros viršūnės apvainikavimas. Mus pasitinka vieniša namo Šeimininkė. Iš karto, vos pamačiusi mus, isteriškai sušunka:
- Aš vaikų nekviečiau ...
- Betgi, - sakau Jai, - Jie dirbti - tai sugeba.
- Kas per nesąmonė. Man reikia gerų darbininkų, ar Jie kibirą su vandeniu - pakels?..
Ir užtrenkė duris prieš mūsų jaunatviškas nosis. Išėjome nieko nepešę. Kadangi daugiau nieko pagelbėti Erikai ir Jos Draugui negalėjau, - palinkėjau nenusiminti ir atsisveikinau.
Po dešimties mėnesių Erika vėl atvažiavo. Šįkart Jos nepažinau: kai įėjo į kambarį, pajutau nuo Jos gražiai sušukuotų ilgų šviesių plaukų dvelkiantį kvepalų aromatą. Skruostai atrodė papilnėję. Ji pati dėvėjo suknelę vietoj džinsų. Aš nustebau! ------- --- (t ę s i n y s - kitame puslapyje) --- -------
Erika(10)
Jau ir visai sutemo.Staiga girdime, privažiavo kažkoks automobilis ir sustojo po mūsų langais. Skubiai iššoko du vyriškiai ir nervindamiesi nubėgo paradinių durų link. Po penkių minučių išbėgo iš pastato. Vienas iš jų sėdo į automobilį ir pradėjo garsiai signalizuoti. Merginos kambaryje staiga pašoko. Uždegė šviesą. Ir demonstratyviai priėjo prie lango. Pradėjo sutartinai šaukti: "O mes neišsigandom! O mes neišsigandom! O mes neišsigandom!" Tada pasigirdo vyriškio balsas:
- Mergaitės, atlaisvinkite duris! O ne - tai šturmu paimsime!..
- Tylėt! Gesint šviesą!.. Man bloga ... Mane pykina ... Man akys aptemo, - silpstančiu balsu tęsė Erika.
- Uždekit šviesą! Staigiai!.. Erika!.. Guldom į šitą lovą, - sako viena iš Erikos draugių
- Nutempkit dvi lovas nuo durų! - paliepė kita Erikos draugė, - pakvieskit Auklėtoją!..
- Auklėtojos nekvieskit!!! - Griežtai užrinka Erika.
- Tai ... tai ką Tau pakviesti?..
- Auklėtojos nekvieskit!.. Aš pasakiau!.. Iškvieskite greitąją, - įsako Erika.
- Taip taip ... greitąją, greitąją ... greičiau ...
Po pusvalandžio su kaukiančiom sirenom į internato kiemą įvažiuoja greitoji. Štai personalas jau Merginų kambaryje. Prieina prie Erikos gydytoja.
- Pulsas ... spaudimas ... Ta-a-a-i-p ... Važiuosime į stacionarą!
Ligoninėje. Gydytoja:
- Iš visko sprendžiant, - Vaisiaus būklė stabili ... Tik nereikia jaudintis ... Jeigu norėsi - galėsi gimdyti!
- Aš norėsiu!.. Aš gimdysiu!.. AŠ NELEISIU M A N O KŪDIKĮ ŽUDYTI! AŠ NELEISIU NELEISIU NELEISIU! NIEKADA NIEKADA NIEKADA-A-A-A-A-A-A!!!
Viskas baigėsi laimingai. Rugsėjo mėnesį Erika pagimdė Sūnų.
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
- Mergaitės, atlaisvinkite duris! O ne - tai šturmu paimsime!..
- Tylėt! Gesint šviesą!.. Man bloga ... Mane pykina ... Man akys aptemo, - silpstančiu balsu tęsė Erika.
- Uždekit šviesą! Staigiai!.. Erika!.. Guldom į šitą lovą, - sako viena iš Erikos draugių
- Nutempkit dvi lovas nuo durų! - paliepė kita Erikos draugė, - pakvieskit Auklėtoją!..
- Auklėtojos nekvieskit!!! - Griežtai užrinka Erika.
- Tai ... tai ką Tau pakviesti?..
- Auklėtojos nekvieskit!.. Aš pasakiau!.. Iškvieskite greitąją, - įsako Erika.
- Taip taip ... greitąją, greitąją ... greičiau ...
Po pusvalandžio su kaukiančiom sirenom į internato kiemą įvažiuoja greitoji. Štai personalas jau Merginų kambaryje. Prieina prie Erikos gydytoja.
- Pulsas ... spaudimas ... Ta-a-a-i-p ... Važiuosime į stacionarą!
Ligoninėje. Gydytoja:
- Iš visko sprendžiant, - Vaisiaus būklė stabili ... Tik nereikia jaudintis ... Jeigu norėsi - galėsi gimdyti!
- Aš norėsiu!.. Aš gimdysiu!.. AŠ NELEISIU M A N O KŪDIKĮ ŽUDYTI! AŠ NELEISIU NELEISIU NELEISIU! NIEKADA NIEKADA NIEKADA-A-A-A-A-A-A!!!
Viskas baigėsi laimingai. Rugsėjo mėnesį Erika pagimdė Sūnų.
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
Erika(9)
Merginos pašoko nuo lovų ir kad pradėjo lyg susitarę spiegti garsiai, kulnimis trypti į grindis. Auklėtoja išsigando. Užsidengė ausis rankomis ir nulėkė prie durų. Ten atsigrįžo ir užriaumojo:
- Jūs dar man ne taip paklykausit. Palaukit, sutems. Tada aš parodysiu Jums ...
- Na-na, mes dar pažiūrėsime! Panos, o mes užsibarikaduojam! - sukomandavo Erika.
- Valio! Užsibarikaduojam!
- Lovas tempkim prie durų! Štai taip. Dabar nieko mums nepadarys!
- Nepasiduosim!
- Nepasiduosim!
- Nepasiduosim!
Jau pradėjo temti. Po valandžiukės matome, kaip Berniukai iš viršaus virvute nuleidžia ant palangės iš balto popieriaus išlankstytą balandį. Prisitraukiame artyn. Išvyniojame, o ten parašyta: "Erika, laikykis! Mes už Tave!!!"
- Valio! Tegyvuoja Erika!
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
- Jūs dar man ne taip paklykausit. Palaukit, sutems. Tada aš parodysiu Jums ...
- Na-na, mes dar pažiūrėsime! Panos, o mes užsibarikaduojam! - sukomandavo Erika.
- Valio! Užsibarikaduojam!
- Lovas tempkim prie durų! Štai taip. Dabar nieko mums nepadarys!
- Nepasiduosim!
- Nepasiduosim!
- Nepasiduosim!
Jau pradėjo temti. Po valandžiukės matome, kaip Berniukai iš viršaus virvute nuleidžia ant palangės iš balto popieriaus išlankstytą balandį. Prisitraukiame artyn. Išvyniojame, o ten parašyta: "Erika, laikykis! Mes už Tave!!!"
- Valio! Tegyvuoja Erika!
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
Erika(8)
Po penkerių metų gaunu nuo Erikos laišką: "Gintarai, aš gyvenu Vilniaus kaime. Mudu su Vyru auginame Sūnų. Atvažiuok, nufatografuosi mane ir šunį Pifą. Atia!" Aš rašau atsakymą Erikai: "Gudruole Tu mano, na, kaip aš dabar imsiu ir atvažiuosiu pas Tave?" Taip ir taip, taip ir taip ...
Po ketverių metų skambina į duris. Atidarau.
- Sveikas!
- Erika!!! Kaip Tu suradai mane?
- Suradau. Galvoji, nesurasiu?
- Užeik!
- O, kaip Tu čia įsirengęs! Ką - iš kur ta biblioteka? Kokios knygos! Nieko sau ...
- Erika, sėskimės. Papasakok. Kaip Tu gyveni?
- Gerai. O kaip Tu?
- Aš, aš nieko ... O-o kaip Tu ... kaip Tu su tuo Vyru susipažinai?..
- Paprastai! Šokiuose ... Ai, su Drauge nuėjau. Žiūrime, du bernai mušasi. Aū šokau į vidurį. Išskyriau juos. Vėliau tas, kurį užstojau, mano rankos paprašė. Iš pradžių draugavome ... po to jaučiu ... aš - ne viena ... Internate tylėjau. Bet vis tiek suuodė. Buvo sekmadienis. Po pietų su Draugėmis gulėjome ant lovų, ilsėjomės. Įeina Auklėtoja. Prieina prie manęs ir sako:
- Erika, tai ką Tu čia prisidirbai?
- Tai kad aš nieko ...
- Kaip tai nieko? Su kuo ir kada, Mergužėle? Tik nieko nemeluok!..
- Tai kad aš neturiu ką meluoti!
- Tavo nuotykiai jau seniai mums visiems iki gyvo kaulo įsiėdė! Dabar štai ką aš Tau pasakysiu: pasitikrinsi sveikatą ir jeigu kas - darysi abortą!.. Supratai? Ar girdi, ką aš Tau sakau?..
- Pa-švilp-kit!..
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
Po ketverių metų skambina į duris. Atidarau.
- Sveikas!
- Erika!!! Kaip Tu suradai mane?
- Suradau. Galvoji, nesurasiu?
- Užeik!
- O, kaip Tu čia įsirengęs! Ką - iš kur ta biblioteka? Kokios knygos! Nieko sau ...
- Erika, sėskimės. Papasakok. Kaip Tu gyveni?
- Gerai. O kaip Tu?
- Aš, aš nieko ... O-o kaip Tu ... kaip Tu su tuo Vyru susipažinai?..
- Paprastai! Šokiuose ... Ai, su Drauge nuėjau. Žiūrime, du bernai mušasi. Aū šokau į vidurį. Išskyriau juos. Vėliau tas, kurį užstojau, mano rankos paprašė. Iš pradžių draugavome ... po to jaučiu ... aš - ne viena ... Internate tylėjau. Bet vis tiek suuodė. Buvo sekmadienis. Po pietų su Draugėmis gulėjome ant lovų, ilsėjomės. Įeina Auklėtoja. Prieina prie manęs ir sako:
- Erika, tai ką Tu čia prisidirbai?
- Tai kad aš nieko ...
- Kaip tai nieko? Su kuo ir kada, Mergužėle? Tik nieko nemeluok!..
- Tai kad aš neturiu ką meluoti!
- Tavo nuotykiai jau seniai mums visiems iki gyvo kaulo įsiėdė! Dabar štai ką aš Tau pasakysiu: pasitikrinsi sveikatą ir jeigu kas - darysi abortą!.. Supratai? Ar girdi, ką aš Tau sakau?..
- Pa-švilp-kit!..
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
Erika(7)
Praėjus mėnesiui po šio skaudaus įvykio, pasikvietė Direktorė mane į kabinetą ir pradėjo ramią nieko gera nežadančiu tonu kalbą: "Gintarai, Jūs, kaip esu ne kartą pastebėjusi, dažniau draugaujate su Mergaitėmis nei su Berniukais. Kodėl? Ar galėtumėte man tai paaiškinti?"
- Matote, Direktore, - suveblenau aš, nesitikėjęs tokio tiesmukiško klausimo.
- Nagi nagi, - neatlyžo Direktorė.
- Matote, aš augau mūsų Šeimoje su jaunesniuoju Broliu. Mudu tarpusavyje labai nesutardavome. Ir aš dažnai pasvajodavau, kaip būtų gera turėti Sesutę.
- Ir nusprendėte, kad Erika kaip tik ir bus toji Jūsų ilgai lauktoji Sesutė?..
- Na, taip , Direktore!
- Gintarai, Jūs esate pakankamai subrendęs Jaunuolis, ir todėl turėtumėte gerai suprasti, jog jaunai Mergaitei nėra ko sukti galvos. Aš negaliu ramiai laukti tos dienos, kai Ji, beprotiškai Jus įsimylėjusi, ko ... nors sau nepasidarytų. Suprantate, tai kas įvyko prieš mėnesį su Erikos Drauge, mus visus privertė gerai viską permąstyti. Todėl susitarkime kaip du suaugę Žmonės: Jūs kaip galima mandagiau atsisveikinkite su Erika ir palikite Ją ramybėje. Dar štai ką pasakysiu: kai Erikai sukaks aštuoniolika, tada galite net ir savo ranką Jai pasiūlyti. Gal Ji tada taptų Jūsų žmona, ar ne? O dabar eikite ir daugiau nepasirodykite mūsų internate! Eikite eikite!..
Po kelerių metų, kai mudu susitikome su Erika, Ji man padakojo: "Po to, kai Direktorė su Tavimi pasikalbėjo, Ji pasikvetė mane į savo kabinetą.
- Erika, - pradėjo pokalbį Direktorė, - kodėl Tu visą laiką, kiek aš pastebiu, draugauji tik su Gintaru ir tik su tuo Gintaru?
- Tai kad Jis ... man geras.
- Erika, Vaikeli Tu mano, na, kaip Tu nesupranti: Tu esi dar visai jaunutė Mergaitė, su vyriškiais reikia elgtis labai atsargiai. Vyrai yra neprognozuojami. Dažnai pasinaudoja moteriškąja lytimi, po to nusispjauna ir palieka ... Aš nenorėčiau Tave matyti kada nors gyvenime beviltiškai apsipylusią ašaromis, supranti?..
- Taip, Direktore, bet Gintaras - man geras.
- Na, gerai, tada pakalbėkime taip. Matai, kas nutiko su Tavo gera Drauge? Erika, žinai ką, Tu nepyk ant manęs, aš su Gintaru atsisveikinau visiems laikams, supranti?
- Kaip Jūs galėjote taip pasielgti, gerbiamoji Direktore? Ką Jis Jums bloga padarė?..
- Erika, nusiramink, eik eik. Viskas bus gerai, nusiramink, viskas bus gerai. Tiktai be ašarų! Eik eik eik!" ------- --- ( t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
- Matote, Direktore, - suveblenau aš, nesitikėjęs tokio tiesmukiško klausimo.
- Nagi nagi, - neatlyžo Direktorė.
- Matote, aš augau mūsų Šeimoje su jaunesniuoju Broliu. Mudu tarpusavyje labai nesutardavome. Ir aš dažnai pasvajodavau, kaip būtų gera turėti Sesutę.
- Ir nusprendėte, kad Erika kaip tik ir bus toji Jūsų ilgai lauktoji Sesutė?..
- Na, taip , Direktore!
- Gintarai, Jūs esate pakankamai subrendęs Jaunuolis, ir todėl turėtumėte gerai suprasti, jog jaunai Mergaitei nėra ko sukti galvos. Aš negaliu ramiai laukti tos dienos, kai Ji, beprotiškai Jus įsimylėjusi, ko ... nors sau nepasidarytų. Suprantate, tai kas įvyko prieš mėnesį su Erikos Drauge, mus visus privertė gerai viską permąstyti. Todėl susitarkime kaip du suaugę Žmonės: Jūs kaip galima mandagiau atsisveikinkite su Erika ir palikite Ją ramybėje. Dar štai ką pasakysiu: kai Erikai sukaks aštuoniolika, tada galite net ir savo ranką Jai pasiūlyti. Gal Ji tada taptų Jūsų žmona, ar ne? O dabar eikite ir daugiau nepasirodykite mūsų internate! Eikite eikite!..
Po kelerių metų, kai mudu susitikome su Erika, Ji man padakojo: "Po to, kai Direktorė su Tavimi pasikalbėjo, Ji pasikvetė mane į savo kabinetą.
- Erika, - pradėjo pokalbį Direktorė, - kodėl Tu visą laiką, kiek aš pastebiu, draugauji tik su Gintaru ir tik su tuo Gintaru?
- Tai kad Jis ... man geras.
- Erika, Vaikeli Tu mano, na, kaip Tu nesupranti: Tu esi dar visai jaunutė Mergaitė, su vyriškiais reikia elgtis labai atsargiai. Vyrai yra neprognozuojami. Dažnai pasinaudoja moteriškąja lytimi, po to nusispjauna ir palieka ... Aš nenorėčiau Tave matyti kada nors gyvenime beviltiškai apsipylusią ašaromis, supranti?..
- Taip, Direktore, bet Gintaras - man geras.
- Na, gerai, tada pakalbėkime taip. Matai, kas nutiko su Tavo gera Drauge? Erika, žinai ką, Tu nepyk ant manęs, aš su Gintaru atsisveikinau visiems laikams, supranti?
- Kaip Jūs galėjote taip pasielgti, gerbiamoji Direktore? Ką Jis Jums bloga padarė?..
- Erika, nusiramink, eik eik. Viskas bus gerai, nusiramink, viskas bus gerai. Tiktai be ašarų! Eik eik eik!" ------- --- ( t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------
Erika(6)
Netrukus vienas skaudus įvykis nepaprastai sukrėtė internato vaikus ir mokytojus. Praėjus trims mėnesiams po Erikos iškylos į Vaikulės koncertą, atsitiko toks dalykas. Erika, vėl atgavusi Auklėtojos pasitikėjimą, kartą pavakare nusprendė išeiti su viena iš savo gerų draugių pasivaikščioti už internato ribų. Jos ilgai ėjo taku, nusileido link troleibuso žiedo, įsėdo į troleibusą, pavažiavusios keletą stotelių, išlipo. Vaikščiojo tarp gyvenamųjų namų. Staiga Jos Draugė sako: "Žiūrėk, Erika, tai tas pats namas, į kurį buvo atsivedęs mane vaikinas, kai susipažinome su juo šokiuose. Tu palauk čia, aš užbėgsiu pas jį ...". Erika stvėrė Draugei už rankos ir sako: "Niekur neik! Laikykis arčiau manęs!" Bet Draugė išsisuko - sakydama: "Ką Tu? Aš pas jį esu buvusi, normalus vaikinas! Jis man nieko nedarys, pamatysi!" Bet Erika ne juokais, lyg kažką negero nujausdama, išsigandusi jau rėkte išrėkė: "Aš Tau sakau: laikykis arčiau manęs!!!" Bet Draugė tik nervingai nusijuokė ir nubėgo į laiptinę, Erika tik išgirdo Jos balsą: "Aš tuoj sugrįšiu, tik palauk!.." Erika suvokė visa savo esybe: "Dabar tikrai kažkas bus ..." Praėjo pusvalandis, o gal ir visa valanda, dabar Erika net negalėtų tiksliai pasakyti, kaip lėtai slinko laikas. Jis vos nepražilo belaukdama savo Draugės! Ir štai, Erika net krūptelėjo, - girgždėdamos su baisiaisiu triukšmu atsivėrė langas penktajame aukšte ir žmogaus kūnas tėškėsi ant grindinio. Erika vėliau man pasakojo: "Tą Mergaitę chuliganai išprievartavo ir nuogą išmetė pro langą." Tada aš Erikai sakau: "Gal aš klystu, bet man atrodo, kad Ją neišmetė, o Ji, išsigandusi savo įžūlių prievartautojų, siaubo išplėstom akim - atsivėrė langą ir iššoko pati. Supranti, Ji tuo momentu buvo pasiryžusi bet kam, kad tik nepakliūtų į smurtautojų nagus. Kiek tokių istorijų esu skaitęs žurnaluose." Internatas tada surengė graudžias Mergaitės laidotuves. Visi buvo šokiruoti to, kas atsitiko su jų auklėtine. ------- --- ------- (t ę s i n y s - kitame puslapyje) ------- --- -------
Erika(5)
Ištrūkusi į lauką, Erika stipriai įtraukė į plaučius gaivaus oro ir pastebėjo jau gerokai temstant. Įspūdžiai buvo neišdildomi, Erika užsisvajojusi leidosi vis spartėjančiu žingsniu, kojos tarsi pačios nešė.Į troleibusą buvo neįmanoma įsėsti. Teko praleisti keletą troleibusų, kol pavyko įsibrauti į vidų. Erika važiavo troleibusu, jausdama vis stiprėjantį nerimą: o kas dabar bus, kai Ji parvyks į internatą? Juk išvyko be Auklėtojos sutikimo. Išlipusi iš troleibuso, Erika ne ėjo, o tiesiog stumte stūmėsi į priekį, supratusi, kokioje keblioje situacijoje Ji atsidūrė. Ir tai dar ne viskas. Staiga Ji prisiminė, jog nakčiai visados užrakinamos internato paradinės durys. Ir štai bėgte pribėga prie durų, patraukia rankeną abiem rankom iš visų jėgų, o šios nė krust ... Eriką apima siaubas. Bet Ji nesutrinka. Pasuka į dešinę pusę ir, eidama palei pirmojo aukšto langus, kiekvieną iš jų klebena, bandydama atidaryti. Pagaliau vienas iš jų pasiduoda. Valio! Erika įsliuogia į vidų. Ir kažkaip netikėtai žlėgteli sėdyne ant grindų, jausdama, jog atsirėmė į šaltą radiatoriaus metalą. Valandžiukę susimąsčiusi taip ir sėdėjo. Akys apsiprato tamsoje. Ir kas gi čia? Kėdės, stalai. A, tai Ji čia atsidūrė valgykloje! Kaip nuostabu!.. Vadinasi, bent jau šiltai galės sulaukti ryto. Dabar Erika nejudėdama, apglėbusi rankomis sulenktus kelius, sėdi ir prisimena ... Kaip Ją atvežė iš Vaikų namų ir pirmiausia nuvedė į valgyklą. Suruošė pusryčius!.. Mažiukai buvo apstoję visą stalą. Jai nešė: kas kokį saldainį turėjo, kas užsilikusią nuo vakar bandelę atidavė. Ne, Erika nebuvo tada nusiminusi ar nusigandusi, kad pateko į naują aplinką. Tiesiog Jai buvo viskas nauja ir smalsu. Greit susidraugavo su Vaikais, su Auklėtoja. Arba štai ... Kažkoks berniūkštis, jau Erikai esant paauglei, pietų metu prisėlino prie Erikos iš užu nugaros ir staiga įpylė kompoto į sriubą. Kaip užsiplieskė Erika, pašoko nuo stalo, vos neapvertė porcijos ir nusivijo berniūkštį, bet šis nešė kudašių kiek įmanydamas, tiek Erika jų ir tematė. Erika tada dar nežinojo, kad tik šitoje valgykloje sriubos visiems bus galima valgyti, įsipilant iš bendro katiliuko į lėkštę, tiek - kiek pilvukas prašo. Vėliau, jau palikusi internatą, Erika gyveno pusbadžiu ... Tai tokie iškilo prisiminimai tąsyk. Taip besėdėdama nepajuto, kaip pradėjo snūduriuoti, pabudo, kai pajuto, jog šaltukas bėgioja pagaugais per nugarą, stryktelėjo ant kojų, susinėrė rankas ant krūtinės ir vaikštinėjo sau tarp stalų, kolei pradėjo aušti ... ---
Erika(4)
Tačiau po dešimties mėnesių, kartą, važiuodamas troleibusu, pastebėjau man gerai pažįstamus Erikos draugių veidus. Aš užkalbinau jas, pasirodo, Erika buvo netyčia susilaužiusi koją ir tuo metu gydėsi Antakalnio Vaikų ligoninėje, traumatologijos skyriiuje. Aš nusprendžiau prisijungti prie Mergaičių ir mes visi drauge nuvažiavome aplankyti Eriką. Kaip dabar prisimenu, kokios buvo iš netikėtumo nustebusios Erikos akys, kai palatos tarpduryje pamatė mane ... Erika buvo gerokai besveikstanti, jau net ramentais pasiramščiuodama vaikštinėjo. Erika pavadino mane į skyriaus aikštelę ir mudu, atsirėmę į sieną, kalbėjomės. Erika manęs klausinėjo, kodėl aš Ją ir Jos drauges taip nežmoniškai palikau vienas Atrakcionų parke ir pasišalinau? Trumpai tariant, Erika galvojo, kad jos - esą man pabodo ir aš pasišalinau. Tada aš Jai paaiškinau, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Kitą dieną jau vienas atvažiavau aplankyti Eriką ligoninėje. Atsivežiau pluoštą nuotraukų, kurias taip ir nebuvau spėjęs išdalinti. Taigi viskas baigėsi laimingai, susitaikėme su Erika.
------- --- -------
Po metų, kai Erika turėjo penkiolika su puse metų, birželio mėnesio vieną smagią dieną Erika sumanė nuvažiuoti savarankiškai į Latvijos dainininkės Laimos Vaikulės koncertą Sporto rūmuose. Erikos sumanimą žinojo tik Jos geriausia draugė. Taigi norėdama patekti į vakarinį koncertą, Erika nepastebėta apie šeštą valandą vakaro pasišalino iš internato budrios Auklėtojos dėmesio lauko ir leidosi į kelionę. Nuo troleibusų Antakalnio žiedo Ji važiavo su ketvirtojo maršruto troleibusu iki miesto centro, po to išlipo ir pėsčiomis patraukė per Žaliąjį tiltą, toliau, eidama Neries pakrante, pasiekė Sporto rūmus. Gerai, kad Erika turėjo susitaupiusi pinigų. Mat Jos draugę lankydavo artima giminaitė, kuri jai duodavo ir šiek tiek pinigų. O draugė viskuo dalindavosi Su Erika, taigi Erika iš draugės gaudavo ir šiek tiek pinigėlių. Priartėjusi prie Sporto rūmų, Erika pamatė besiburiuojančius žmones prie kasos langelio. Nusipirkusi bilietą, Erika pateko į Sporto rūmų vidų. Sporto rūmai padarė didžiulį įspūdį: šiuolaikinis išplanavimas, milžiniška erdvė žiūrovų salėje, savotiškas varstomų kėdžių tylus bildesys, didžiulė scena ir prožektoriai. Erika, dar pirkdama bilietą rūmų kasoje, išsirinko vietą tribūnoje, pagalvojo, bus geriau stebėti artistus scenoje - iš taip aukštai. Kai nuskambėjo trečias skambutis, skelbiantis visiems, jog šventė greit prasidės, po kelių akimirkų pradėjo iš lėto gesti lempos salėje, pasigirdo iškilmingi estradiniai maršo dūžiai. Pakilo uždanga, Erika pirmą kartą savo gyvenime išvydo kvapą gniaužiantį nuostabaus grožio reginį, kurį įspūdingai paryškino įvairiaspalvių prožektorių tvieskianti šviesa! Ir štai muzika pritilo, o scenoje pasirodė konferansjė, kuris trumpai pristatė tuoj pasirodysiančią dainininkę ir muzikantus. Vos jam baigus kalbėti, šviesos prigeso ir į sceną išbėgo šaunūs vyrukai, kurie pasiskirstė prie savo instrumentų. Na ir prasidėjo! Pasigirdo melodinga estradinė muzika. Eriką apstulbino muzikos garsas, kuris vos neapkurtino ausis. Erika instinktyviai pagalvojo, kaip dabar būtų gerai dviem dideliais gabaliukais vatos užsikimšti ausis, kad neapkurstų nuo tokios decibelų lavinos. Po griausmingos muzikinės įžangos įsivyravo trumpa pauzė, per kurių nepastebimai persimainė spalvų spektras scenoje ir štai žaismingai į sceną išbėgo pati Laima Vaikulė! Ištariusi keletą šmaikščių frazių lietuviškai, po to latviškai, pradėjo savo fiestą! Dainos - viena už kitą gražesnės ir įdomesnės - ne tik klausantis, bet ir stebint, kaip juda scenoje solistė, kokia įspūdinga muzikantų laikysena , besikaitaliojančios šviesos! Kai pasibaigė koncertas, Erika susižavėjusi karštai plojo drauge su kitais žiūrovais, net delnus įskaudo. Jūra žmonių užtvindė praėjimus, ir teko pamažu irtis pirmyn. ---
------- --- -------
Po metų, kai Erika turėjo penkiolika su puse metų, birželio mėnesio vieną smagią dieną Erika sumanė nuvažiuoti savarankiškai į Latvijos dainininkės Laimos Vaikulės koncertą Sporto rūmuose. Erikos sumanimą žinojo tik Jos geriausia draugė. Taigi norėdama patekti į vakarinį koncertą, Erika nepastebėta apie šeštą valandą vakaro pasišalino iš internato budrios Auklėtojos dėmesio lauko ir leidosi į kelionę. Nuo troleibusų Antakalnio žiedo Ji važiavo su ketvirtojo maršruto troleibusu iki miesto centro, po to išlipo ir pėsčiomis patraukė per Žaliąjį tiltą, toliau, eidama Neries pakrante, pasiekė Sporto rūmus. Gerai, kad Erika turėjo susitaupiusi pinigų. Mat Jos draugę lankydavo artima giminaitė, kuri jai duodavo ir šiek tiek pinigų. O draugė viskuo dalindavosi Su Erika, taigi Erika iš draugės gaudavo ir šiek tiek pinigėlių. Priartėjusi prie Sporto rūmų, Erika pamatė besiburiuojančius žmones prie kasos langelio. Nusipirkusi bilietą, Erika pateko į Sporto rūmų vidų. Sporto rūmai padarė didžiulį įspūdį: šiuolaikinis išplanavimas, milžiniška erdvė žiūrovų salėje, savotiškas varstomų kėdžių tylus bildesys, didžiulė scena ir prožektoriai. Erika, dar pirkdama bilietą rūmų kasoje, išsirinko vietą tribūnoje, pagalvojo, bus geriau stebėti artistus scenoje - iš taip aukštai. Kai nuskambėjo trečias skambutis, skelbiantis visiems, jog šventė greit prasidės, po kelių akimirkų pradėjo iš lėto gesti lempos salėje, pasigirdo iškilmingi estradiniai maršo dūžiai. Pakilo uždanga, Erika pirmą kartą savo gyvenime išvydo kvapą gniaužiantį nuostabaus grožio reginį, kurį įspūdingai paryškino įvairiaspalvių prožektorių tvieskianti šviesa! Ir štai muzika pritilo, o scenoje pasirodė konferansjė, kuris trumpai pristatė tuoj pasirodysiančią dainininkę ir muzikantus. Vos jam baigus kalbėti, šviesos prigeso ir į sceną išbėgo šaunūs vyrukai, kurie pasiskirstė prie savo instrumentų. Na ir prasidėjo! Pasigirdo melodinga estradinė muzika. Eriką apstulbino muzikos garsas, kuris vos neapkurtino ausis. Erika instinktyviai pagalvojo, kaip dabar būtų gerai dviem dideliais gabaliukais vatos užsikimšti ausis, kad neapkurstų nuo tokios decibelų lavinos. Po griausmingos muzikinės įžangos įsivyravo trumpa pauzė, per kurių nepastebimai persimainė spalvų spektras scenoje ir štai žaismingai į sceną išbėgo pati Laima Vaikulė! Ištariusi keletą šmaikščių frazių lietuviškai, po to latviškai, pradėjo savo fiestą! Dainos - viena už kitą gražesnės ir įdomesnės - ne tik klausantis, bet ir stebint, kaip juda scenoje solistė, kokia įspūdinga muzikantų laikysena , besikaitaliojančios šviesos! Kai pasibaigė koncertas, Erika susižavėjusi karštai plojo drauge su kitais žiūrovais, net delnus įskaudo. Jūra žmonių užtvindė praėjimus, ir teko pamažu irtis pirmyn. ---
Erika(3)
Vieną dieną sugalvojau Eriką ir Jos drauges pavadinti į Vingio parke gastroliuojantį Čekoslovakų atrakcionų parką. Gavęs Auklėtojos sutikimą, drauge su Mergaitėmis sėdome į troleibusą ir nubildėjome. Vos įžengę į Vingio parką, iš tolo pastebėjome milžinišką karuselę. Prasibrovėme pro žmonių minią ir jau buvome prie įspūdingos karuselės. Ilgai grožėjomės išmargintomis kabinomis, klegančiais Vaikais ir Mums buvo taip gera. Jautėmės tarsi būtume kokioje nesibaigiančioje žaidimų mūgėje, kur šmižinėjo Vaikai, gestikuliavo jų Tėveliai, o patys laimingiausieji buvo tikrieji šios arenos artistai ... Jie sukosi karuselėje, važinėjo guma apmuštais automobiliais, kurie, susimušdami vienas su kitu, suteikdavo tiek linksmybės jų mažiesiems vairuotojams... Erika su draugėmis stebėjo kažkurį iš atrakcionų renginį, o aš pasukau galvą į dešinę ir mano žvilgsnis užkliuvo už gan intriguojančio veiksmo. Tada aš, nenorėdamas trukdyti stebinčių savo išrinktąją aikštelę Mergaičių, sumaniau sekundėlei prieiti prie mane sudominusio atrakciono. Po penkių minučių, nieko nenujausdamas, grįžau pas Mergaites ... tačiau jų ten nesuradau. Mane pagavo siaubas, blaškiausi tai šen, tai ten, po to kelis kartus apėjau žaidimų aikšteles, bet žmonių spūstyje vargiai ką galėjau įžvelgti. Supratau, kad aš jas nedovanotinai išleidau iš savo akiračio, gal kokią valandą naršiau po teritoriją, bet viskas buvo veltui. Tuomet aš skubiai nutariau važiuoti į internatą ... Šalto prakaito išpiltu veidu, vos nekalendamas dantimis iš pasidygėjimo savimi, visas virpėjau sausakimšame troleibuse, kol pagaliau privažiavome troleibuso žiedą. Aš, skubiai išsigavės iš troleibuso, tekinas pasileidau taku tiesiai į internatą. Uždusęs puoliau pro paradines duris, o ten, mano nuostabai ir sumišimui, Mergaitės kažką, besikarščiuodamos tarpusavyje, aptarinėjo su savo Auklėtoja. Man lyg sunkus ir slegiantis akmuo nuriedėjo nuo krūtinės. Nusibraukęs atgalia ranka per kaktą srūvantį prakaitą ir sunkiai bepavilkdamas kojas yriausi link Mergaičių ir jų Auklėtojos. Toliau, žinoma, smulkiai nepasakosiu su kokia audriga reakcija mane pasitiko Auklėtoja. Aš nespėjau net prasižioti, man iš karto buvo parodytos durys ... Nejaugi viskam baigta, galvojau aš, lėtai eidamas ilguoju taku ir vis toldamas nuo internato pastato?.. ------- --- -------
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
