AUDRA

jūra audringai alsuodama kyla
putojančios bangos net krantą prarijo
platus horizontas kiek akys užmato
šėlstantis ratas

eikit prie jūros kai vėjas taip siaučia
kai gintaro šukės pabyra ten saujom
gal balsą Jūratės išgirsite šaukiant
debesys plaukia

niekas nežino iš kur gi tos vėtros
kai dienos dar buvo saulėtos ir giedros
bet jūra klastūnė išmoko mainytis
vakarą rytą

smėlis pasrūva ant veido ir lūpų
ir kas atsitiktų tau nekrenta ūpas
stiprybės gaivinantys jonai ir jodas
žmogui įduoda

ašaros byra nuo šitokio gausmo
užuovėjoj laumės sau marškinius audžia
plaukai išsidraikę voratinklių gijom
ten jos laimingos

žmogų užvaldo didybė ir džiaugsmas
maištaujančios jėgos krūtinėje siaučia
tarp vėjo nenuoramos stingdančių pirštų
aimaną girdint

skundžiasi pušys smėlėtoj pagairėj
pašėlusią vėtrą jos smerkia ir bara
bet kaip išklausyti kai šitokios aistros
skruostuos užkaista

1988 03 07