Iš mano Jaunystės poezijos(2)

KAS GI LAUKIA, ŽMOGAU?..

Ko gi traukias vėžliai nuo žirafų?..
Ar žirafa kalta, jog nemato
Kietakakčiai ropliai žemažiūriai?..
Jų veidai - akmeniniai, paniurę ...

O beždžionės ganytis išmoko,
Kur nevaikšto jokie begemotai.
Žemės purvo braidyti nemėgsta.
Bet kiek daug jos gardėsių suėda!..

Tie akiplėšos žvirbliai kad čirškia!..
Ir balandžiui neduoda suvirškint.
Kiek kivirčų dėl trupinio aukso,
Kad išgirstų net visas pasaulis!

Taip sutvarkė gamta motinėlė:
Kas gyvena, o kas pralaimėjo ...
Kas patogiai sparneliais lakioja.
Kas galabija sau keturkojį.

O Žmogus - išdidus,
Bet labai panašus
Į mažus ir didžiausius gyvūnus.
Tik pažvelk atidžiau, Protingiausias Žmogau, -
Kas gi laukia Tavęs, po perkūnais?!!...

1991 11 03


PRINCIPAI

Vogti nemoku ir negaliu.
Svetimas daiktas veda iš proto.
Kiek tų menkystų, kiek tų vagių.
Jų nepataiso kamerų grotos.

Nekenčiu melo ir padlaižių.
Nekenčiu šypsnio - tokio saldžiausio.
Man - tai nemiela ir negražu.
Ir nenorėčiau kam pataikauti.

Mėgstu teisybę tau pasakyt.
Mėgstu kalbėti tai, ką galvoju.
Kaista man veidas, kaista širdis
Girdint, kaip melo kojos žingsniuoja.

Klausia: "Ko pyksti, ko neramus?"
Norisi garsiai garsiai prabilti:
"Jeigu man skauda, - aš kankinuos,
Aš negaliu žiūrėt abejingai".

1991 11 06

TYLA

Tyla - suakmenėjęs sfinksas,
Damoklo kardas virš tavęs.
Tyla - kai reikia pasirinkti,
Kai už tave nieks nenuspręs.

Tyla - gyvenimo gudrybė,
Likimo nuojauta sunki.
Tyla - alsuojantis laukimas,
Kai išmintim žmogaus tiki.

Tyla - kaip keršto atributas,
Kaip panieka - tokia skaudi.
Tyla - iš miego atsibudus,
Kai sapną gyvą dar jauti.

Tyla suartina ir skiria.
Tyla brangesnė už bet ką,
Kai žodžiai - jau per daug įkyrūs,
Kai abejingas tu viskam.

1988 06 13