Iš mano Jaunystės poezijos(3)

DAKTARAI

Jie labai rūpestingi.
Jų net švarūs chalatai.
Ir, berods, jiems nestinga
Deficitinių vaistų.

Jie labai rūpestingai
Siuva, pilsto ir pjauna.
Tau padės šitos rankos ...
Ar tu senas ar jaunas.

Kas gyvena - tai mūs daktarai!..
Jei nerasi stambesnio banknoto,
Su tavim bus labai negerai ...
Ims, ko gero, net šmėkla sapnuotis ...

Jie labai rūpestingai
Susirenčia dviaukštį ...
O vaikams - po mašiną ...
Tik nereikia to pliaukšti.

Jie labai neturtingi.
Sako, algos jų mažos ...
Elgetaut jiems netinka.
Tai todėl daug ir nešam ...

Kas gyvena - tai mūs daktarai!..
Jei nerasi stambesnio banknoto,
Su tavim bus labai negerai ...
Ims, ko gero, net šmėkla sapnuotis ...

1988 08 05


DARBO ŠVENTĖ

Išeinu į darbo šventę -
Trūksta ten tiktai manęs.
Nors per gerklę šventės lenda
Ir vaidenas net sapne ...

O per šventę - kaip negerti
Ar nelošt iš pinigų?..
Jeigu darbas - nieko vertas,
Nors jau laikas - nepigus!..

Ar žinai, koks vargas dirbti,
Kai nereikia nieko dirbt?..
Laukiam plytų nuo pat ryto,
O sulauksim tik poryt ...

O paskui forsuojam planą:
Reikia daug, o ne - gerai ...
Kas ir kaip iš ko gyvena -
Čia - mįslingi reikalai ...

Revoliuciją pradėkim -
Iš viršaus ar apačios ...
Nieko kito nebelieka:
Reikia grįžti prie pradžios ...

Ar žinai, koks vargas dirbti,
Kai nereikia nieko dirbt?..
Laukiam plytų nuo pat ryto,
O sulauksim tik poryt!..

1988 05 03


MELAS

Melas vaikščioja tarp mūsų.
Jo tikrai per ilgos kojos.
Jis nešlubčioja uždusęs
Ir turbūt nesižegnoja.

Melas sugeba žadėti.
Ir viltim ilgai kankina.
Jis nerausta nei iš gėdos,
Nei iš sąžinės graužimo.

Melas turi savo dirvą.
Ką pasėjo ... tą ir pjaunam.
Kaip skaudu, kai veltui dirbi.
Apsukrieji - sau gyvena.

Tai kodėl tokie minkšti -
Mūsų protai ir širdis?..
Lyg šunyčiai inkšdami -
Neatrasim išminties!

Melas vaikščioja tarp mūs.
Sykiais tariame žodžius -
Ir niekingus, ir bailius.
Gal todėl jis atkaklus?

1989 04 06