VIRSMAS(5)

Su Vytautu Kazlausku palaikiau artimą bedravimo stilių, juo labiau, kad aš, dirbdamas nuo 16 val. - jau ir antraeilėse - scenos darbininko pareigose pusę etato, dažnai patalkindavau, ruošiant dekoracijas "Publicistinio teatro" repeticijoms. Ypatingai svarbų savo vaidmenį "Publicistinis teatras" suvaidino tuomet, kai tuometinėje Sovietų Sąjungoje, o ir Lietuvoje, - tai ypač pajutome skaudžiai, - nestatutinių santykių tragiškus padarinius sovietinės armijos tarnyboje. Kai vienas po kito lietuviai kareivėliai buvo vis dažniau ir dažniau pargabenami ... uždaryti cinkuotuose karstuose. Kiek sopulingo skausmo suteikdavo artimiesiems ... Motinos net badavo akcijoje - Katedros aikštėje - keletą parų (!) ... Ir vieną kartą jau mano nervai neišlaikė, stebint "Publicistinio teatro" vieną iš spektaklių, kuriame buvo jaunų aktoriukų skaitomi tikri atsiųsti kareivėlių širdį spaudžiantys laiškai Motinoms iš sovietinės armijos dalinių, kuriuose, žinoma, ne savo noru ir teise tekdavo tarnauti ... Aš sykį, įkarščio pagautas, po spektaklio nusileidau laiptais į fojė, kur buvo telefonas-automatas, įmečiau monetą, susukau  Radijo studentų laidos "Juventus" Redakcijos telefono numerį ir pradėjau "gundyti", kviesdamas apsilankyti Profsąjungų Rūmų renginyje, sakau, va, būtų tikrai neblogas aktualus reportažas Jaunimui pasiklausyti! Manęs ir klausia, - ką pakviesti prie telefono: tą ar kitą Redaktorių? Tada keletą sekundžių sudelsiau, svarstydamas, kol apsistojau ties Virginijaus Mičiulio pavarde, pagalvojau, - Jis - drąsesnis!
Virginijus susidomėjo mano pasūlymu, netgi su savotišku entuziazmu. Iš karto suterėme, jog gerai būtų įrašyti į magnetinę juostą kurį nors iš "Publicistinio teatro" vakarų. Kadangi kitas vakaras buvo kad ir ne apie kareivėlį, nusprendėme - nedelsti. Aš kitą dieną, ištaikęs laisvesnį momentą nuo darbo, nusileidau, išėjęs į lauką, akmeniniais laiptais nuo Tauro kalno ir pasukau link miesto centre esančios elektros prekių parduotuvės ir nusipirkau ritinę magnetinę juostą, kurią ruošiausi paskirti būsimam planuojamam įrašui. Beliko gauti gerbiamo Vytauto Kazlausko sutikimą. Ir taip, gavę teigiamą atsakymą, įrašėme iš Rūmų garso režiseriaus studijos - vakarą tema "Kieno tiesa?". Supratome abu gerai, jog tuo laikmečiu - tai labai atsakingas momentas. Visų pirma, toje stagnacinėje sistemoje buvo tokia inertiška neprierangumo atmosfera. Būtent Sąjūdžio išskirtinė ypatybė ir misija buvo ta, kad JIS sugebėjo atlikti katalizatoriaus vaidmenį, kitaip tariant, buvo "varomoji jėga", kuri vedė į priekį MASES! Todėl, gerai įvertinę tuometinę situaciją, mudu su Virginujum nusprendėm, kad juostą su įrašytu įdomiu irintriguojačiu diskusiniu vakaru, "reikėtų paleisti per rankas", kaip sumanė Virginijus Mičiulis, - pačiame Radijo ir Televizijos kolektyve (!) ... Žinoma, kažkiek tai rizikavome, nes nesugalvojome padaryti įrašo dublikato. Visa laimė, juosta nepražuvo (dar ir šiandien guli mano sekcijoje - kaip tų laikų brangi relikvija!). Turėčiau būtinai paminėti dar dviejų Žmonių pavardes: tai jauna tuometinė perspektyvi Radijo žurnalistė Saulė Dautartaitė, kuri tuomet vedė laidas drauge būrelyje šaunių studentų entuziastų, taip pat su mumis buvo ir miela simpatiškoji Virginijaus būsimoji Žmona Jūratė.