Po to buvau nuvestas į skyriaus palatą. Pamenu tik tiek, kad buvo palatoje labai tvanku, o aš po tiekos išklajotų dienų ir naktų - stipriai užmigau. Naktį mane pažadino med. sesuo ir suleido ampulę kažkokių vaistų. Ir vėl miegojau - iki pat ryto. Pusryčių teko laukti labai ilgai - iki 9 valandos ryto. Po kelių dienų - man paskirta psichiatrė paprašė rusiškai parašyti laišką namiškiams į Vilnių ir duoti jai perskaityti. Aš taip ir padariau, bet jai kažkas nepatiko ir laiškas liko neišsiųstas (!) ... Keletą dienų prasikankinau - nežinioje. Po to sumojau: reikia pačiam ieškoti išeities, kaip galėčiau duoti žinią į namus? Kai mūsų palatos vieną iš ligonių atėjo aplankyti, užrašiau savo draugo telefono numerį (mes tuomet namie telefono neturėjome) ir paprašiau, kad praneštų į Vilnių, jog aš esu tokioje ligoninėje - tokiu adresu. Po kelių dienų Tėvas atvažiavo mane parsivežti. Aš jaučiau didžiulę nuoskaudą savo gydytojai - už tą triuką su neišsiųstu laišku. Tėtis atvežė daktarei lauktuvių: lietuviškų geriausių saldainių. Tam liginiui, kuris man pagelbėjo, duodamas žinią, - davė mėsos vyniotinį. Kai Tėtis padavė man - perduoti gydytojai saldainius, aš staigiai pakeičiau kryptį ir atidaviau lauktuves vyr. seseriai ... Tėvas apstulbęs ir sako pusbalsiu man: "Sūnau, šito iš Tavęs tikrai nesitikėjau ... Kokią Tu man kiaulystę iškrėtei ..." Tada aš Jam atsakiau: "Tėti, Tu nieko nežinai. Aš - Tau - viską vėliau paaiškinsiu." Mane išleido tik su tokia sąlyga, kad, parvažiavus į Vilnių, iš karto būsiu pristatytas į Vasaros 5. Ką darysi - teko sutikti. Kai tik išėjome, aš paprašiau Tėčio , kad nuvažiuotume dabar į Viešbutį, - kad galėčiau susimokėti visas skolas - valgyklos darbuotojams. Po to iš karto nuviažome į Baltarusijos geležinkelio stotį ir artimiausiu reisu išvažiavome iš Maskvos į taip mano iššsiilgtąjį Vilnių - po visų - ir romantiškų ir nelabai - mano nuotykių. Vilniuje, - psichoneurologinėje ligoninėje - Vasaros gatvėje Nr. 5 - mums pasakė, jog mane paguldys į 1 vyrų skyrių, nes labai didelė dozė tablečių paskirta buvo Maskvoje - net po 6 tabletes - vienu ypu (!) ... Na, ko tik aš ten Maskvos psichiatrinėje neprisižiūrėjau, bet tik vieno negalėjau suprasti: ar aš jau toks "visai išprotėjęs" buvau, kad tokias "arkliškas" dozes man tuomet paskyrė Maskvos psichiatrai?.. Juk kaip pagalvoji, aš ten net netriukšmaučiau, nes būčiau to ir neįstengęs padaryti, aš juk ir taip buvau gerokai nusilpęs nuo pusbadžiavimo ir bemiegių naktų ... O man reikėjo tiek nedaug: pavalgyti, atsigerti ir gerai išsimiegoti ... Pamenu, kai kartą Maskvos autobusų stotelėje išsikalbejau su vietiniu žmogumi, jis man ir sako: "Mūsų valstybėje viską lemia - kumštis ..." Lyginant sąlygas ir personalo santykius su pacientais, tai man net akyse prašviesėjo, kai patekau į Vilniaus ligoninę. Maskvoje net tualetai buvo be pertvarų - toks atsainus požiūris į psichinius ligonius. Nors nesutikčiau, kad ten visi buvo ligoniai. Man vienas vyriškis paskojo, kaip jis ten pateko?.. Pasirodo, su draugu šventė kažkokią ypatingą šventę ir įsijautę - garsiai uždainavo, o buvo kaip ir po vidurnakčio, tai kaimynai paskambino juokais į psichiatrinę, o iš ten atvažiavę - visai nebuvo linkę juokauti ... Jo bičiulis - dar spėjo iššokti pro balkoną, nes buto būta pirmame aukšte ... O jį "supakavo" - be jokių cermonijų ir nusivežė į psichiatrinę, - nežmoniškai persigandusį ... Arba štai kad ir toks atvejis. Kitą jau solidaus amžiaus "ligonį" atvežė pati senuko dukra. Mat atseit jos tėvelis pradėjo pernelyg dažnai "ožiuotis", tai trūko kantrybė dukrelei ir "įkišo" savo mylimą tėvelį ... Pamenu, jį ten gerokai pašokdino sanitarai ligoninėje. Kas ten terliosis su (svetimu) senu žmogumi "psichūškėje"?.. Jeigu kuris iš ligonių tik nors kiek tai pabandydavo užprotestuoti, - tuoj gaudavo porciją stiprių psichotropinių vaistų ... kad dar ilgam atsimindavo, kur čia esą patekę ... Taip kad jokios užuojautos tokiose "įstaigose" - net ir nesitikėk ... Baisus dalykas, - ką aš ten - pergyvenau ...
------- --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------