Dalia(1)

    Kaime ypač patikdavo praleisti kuo daugiau laiko gamtoje. Tačiau retsykiais, būdamas stuboje, įsijungdavau televizorių. Sykį mačiau įdomų filmą, pastatytą apie Minsko įžymybę - gimnastę Olgą Korbut. Ji kultivavo sportinę ginmastiką. Buvo parodyta, jei taip galima pasakyti, pusiau surežisuota dokumentika. Įstrigo atmintin toks epizodas iš šio filmo: treneris masažuoja garsiąją sportininkę ir kartu ją kalbina. O ji pasakoja. Tai buvo nuostabus filmas!
   Ak, kaip užsigeidžiau ką nors tokio ir pats sukurti. Ir štai, kai buvome tik neseniai - pasikeitę butais - gyventi į Vilnių, kartą perskaičiau laikraštyje "Sportas" žinutę, jog Statybininkų kultūros rūmuose įvyks meninės gimnastikos Mergaičių varžybos. Pamenu, buvo graži vaiski žiemos diena. Aš, didelio susidomėjimo paakintas, nuvykau į varžybas. Ten pirmą kartą pamačiau nuostabią gracingą Mergaičiukę, kuri susižėrusi visus įmanomus apdovanojimus, net susikuklino ... Tai buvo mano svajonių Sportininkė Dalia Kutkaitė!
   1979 metų vasarą įvyko 7-oji Tautų spartakiada Maskvoje. Prieš prasidedant spartakiadai, susiradau lenvosios atletikos karalienę Vilhelminą Augustinavičiūtę-Bardauskienę. Man pavyko nufotografuoti sportininkę oro uoste, prieš pat Jai išskrendant į Maskvą. Tada garsioji lengvaatletė buvo dėmesio centre: juk tai pirmoji Moteris pasaulyje, nuskriejusi į tolį už septynių metrų atžymos! Ir ne bet kaip, o net du kartus pagerino Pasaulio rekordą: 7 m 7 cm ir 7 m 9 cm!
   Aš apsisprendžiau gana ryžtingai: vykstu į Maskvą - reikia įamžinti Lietuvos sportininkus 7-oje  Tautų sparatakiadoje! Taip, bet kaip tai padaryti? Pirmiausia man pabandė sutrukdyti mano "avantiūrai" - Mama. Naktį, kai jau buvau beskubąs į geležinkelio stotį, man net nenutuokiant, dabar tikrai neprisiminčiau - kiek, bet pasuko mano rankinio laikrodžio rodyklę, tikėjosi, jog aš, laiku nenuvykęs į stotį, pavėluosiu ir nieko nepešęs pargrįšiu namo. Mama tik vieno neapskaičiavo - aš išvykau gerokai anksčiau nei turėjo išvykti traukinys. Bet tai dar tik buvo mano nuotykių pradžių pradžia. Visų pirma, aš išėjau iš namų kišenėje teturėdamas vos penkis rublius. Antra, gerai žinojau, jog nelengva, beveik neįmanoma gauti bilietą į Maskvą tai pačiai dienai!.. Reikėjo kažką sugalvoti. Ir staiga prisiminiau karo veteraną, kurį sykį nufotografavau Gegužės 9-osios šventiniame parade. Jis tada manęs paprašė, kad jam padovanočiau nuotrauką; o aš kaip sykis buvau įsidėmėjęs mintinai jo adresą. Taigi beliko važiuoti pas jį į namus. Tada nusibeldžiau kažkur apie vidurnaktį. Jis tada gyveno vienas, kaip suratau, bent jau jį vieną apsimiegojusį Senuką pakėliau iš lovos. Sakau, važiuojam dabar į geležinkelio stotį ... Nuvažiavome. Ir nebe  reikalo. Bilietai seniausiai išparduoti. O štai ir langelis, skirtas karo veteranams aptarnauri. Senukas be jokio vargo nuprko man bilietą (beje, už savo pinigus!) ir įsodino į traukinį. Širdingai Jam padėkojau, atsisveikinau ir štai traukinys pajudėjo. Žiūrėjau pro traukinio langą, pamažu keitėsi pravažiuojamų vaizdų peizažas. Vis dažniau pakelėse iš medžių telikdavo pavieniai berželiai.
                      -------   ---   -------   (t ę s i n y s kitame puslapyje)   -------   ---   -------