Dalia(5)

   Visgi mano pinigėliai ėmė pastebimai sekti ... Maistui pinigų jau nebeužteko. Teko skolon valgyti Viešbučio valgykloje. Po poros dienų, kai atvykau į Maskvą, gavau žodinį pranešimą, jog manęs ieškojo pašto kurjeris, atseit yra piniginė perlaida. Suprantate, dabar kai kuriuos tuometinius įvykius aš prisimenu tarsi pro rūką, nes tiek laiko praėjo ... Taigi mano savijauta fizinė buvo labai silpna: aš pusbadžiu gyvenau, kad tik užtektų pinigų - nakvynei Viešbutyje - apmokėti, o kur dar pinigėliai - rungtynių biletams bei transporto išlaidoms?.. Vienu žodžiu, atsitiko taip, kad aš neįstengiau - išsiaiškinti, - kaip pasiimti (juk kvito rankose neturėjau) pašto perlaidą? Pagaliau aš buvau išprašytas iš Viešbučio - kaip nemokus klientas. Tada valandžiukei palikau savo sakvojažą (su mano būtiniausiais daiktais jame) - už durų, ką tik apleidęs kambarį, - koridoriuje pie sienos ir nuėjau trumpam - neatidėliotinais reikalais. Kai sugrįžau - sakvojažo neberadau ... Visa laimė, kad mano pasas buvo švarko vidinėje kišenėje. Ką aš galėjau tuomet daryti?.. Ėjau ir ten, ir šen. Visi kaip susitarę sako, jog nieko nežiną apie mano dingusį sakvojažą. Gerai, kad dar turėjau užrašų knygelę su savimi. Susiradau vienos maskvietės gimnastės adresą, kurį buvau užsirašęs per Dalios Kutakaitės pasirodymą, ir, jau gerokai temstant nuvykau į Josios namus. Kai įžengiau į vidų, iš karto pastebėjau ant kambario sienos audeklo gražiai sukabinėtus gimnastės medalius. Supratau, kad dabar tikrai neišdrįsiu prašytis nakvynės. Aš pagalvojau taip: aš - Jai - nepažįstamas žmogus, tuomet kokią teisę turiu tikėtis Jos pasitikėjimo, - o gal aš - Ją apvogsiu?..Galbūt iš Jos pusės žiūrint - aš per daug įžūlus?.. Mes vieni kitus šiuo požiūriu supratome - be žodžių - puikiai ir man nieko kito nebeliko - kaip tik atsisveikinti. Jau buvo vidurnakčio metas. Aš net nežinojau, į kurią pusę man eiti?.. Pamenu, atsisėdau kieme ant suoliuko ir ... pradėjau dainuoti pusbalsiu. Po 20 minučių iš narvelio išėjo uniformuotas milicininkas (matyt, vietinis gyventojas) ir man parodė, kuriuo taku eidamas - aš pasieksiu geležinkelio stotį. Nusigavęs iki stoties laukiamosios salės, nusprendžiau atsisėsti ant ... svarstyklių (nes visur visos vietos buvo užimtos snūduriuojančių keleivių) ir užmigau. Girdžiu pro miegus, kaip pareigūnas mane gražiuoju įkalbinėja palikti svarstykles ramybėje ... Niekaip negaliu dabar prisiminti, kiek dienų ir naktų taip beklajodamas praleidau Maskvoje. Žinau, kad gal 2-3? Pagaliau vieną naktį taip bekeliaujantį mane sustabdė milicijos patrulis ir nusivedė į nuovadą. Ten ilgai apžiūrinėjo mano pasą, o po to uždarė mane į "narvą" (kamerą), kur gulėjo besiskėryčiodamas toks žmogelis alkoholikas. Keletą valandų buvau stebimas pro durų akį. Po to mane išvedė į kabinetą pas jūjų vyresnįjį ir padavė popieriaus lapą, įsakmiu griežtu tonu paliepdamas rašyti, o pats man diktavo, ką aš dabar turįs jiems - parašyti. Kai su vienu sakiniu vis dėlto nenorėjau sutikti, man pareigūnas trenkė stipriai kumščiu į dantis. Priekinio danties kraštelis net atskilo. Po to buvau nuvestas į koridorių ir pasodintas ant suolelio, aš neilgai trukus susirangiau ant to suolelio ir kietai miegojau visą likusią naktį. Ryte, vos prašvitus, buvau nuvežtas į Maskvos psichiatrijos dispanserį gydytojo "konsultacijai" ... Po to - išvežtas į Maskvos psichoneurologinę ligoninę. Ten mane apžiūrinėjo, kai paėmė mano raktus, išsegė iš raktų futliaro, o įdėklą pasiliko sau (!) ... Po to mane išrengė nuogai, atnešė (kaip kokiam mažam vaikui) apvalią aliuminio vonią, liepė ten sėstis, pastatė šalia kibirą šilto (beveik drungno) vandens, pametė gabaliuką ūkiško muilo ir liepė vanotis.
                          --------   --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) ---   -------