Dalia(8)

   Sykį po vienų varžybų pasikvietė pokalbiui mane VRM rūmų budėtojas ir sako:
   - Jaunuoli, matau, Tu čia labai jau įsijautęs ... Ar nebijai, kad Tave įsimylės kokia gimnastė, po to bėdos turėsi, nepagalvoji?..
   - Tai kad aš apie tai net negalvoju, aš noriu ĮAMŽINTI GIMNASTES ISTORIJAI!!!
   - Cha-cha-cha ... Su tokiu aparatėliu ... Tu - juokus mėgsti?..
   - Aš norėjau ir filmą dokumentinį pastatyti. Nueinu į Kino mėgėjų draugiją, o ten su manimi į kalbas nesileidžia, dūrą varinėja. Tai ką - gal man į Kino studiją kulniuoti?
   - Cha-cha-cha ... Pirmą kartą tokį matau ... Dievaži ...
   Netrukus turėjo vykti meninės gimnastikos varžybos Rygoje, kur dalyvauti buvo pakviesta ir Dalia Kutkaitė. Aš vėl - savarankiškai - šį kartą nuvažiavau jau ir į Rygą. Susipažinau su latviu fotografu varžybų metu. Vėliau apdovanojimų nuotraukas atsiuntė. Maždaug prieš dvylika metų (dėl man nežinomų priežasčių) meninė gimnastika tarp kitų sporto šakų tarsi ištirpo, kol galiausiai bemaž neliko jokių ženklų apie jos būvį. Tiesa, pastaraisiais metais - tarytumei atsigauna, tačiau dar neregėti, kad būtų suspindusi bent kiek ryškesnė žvaiždė Lietuvos meninės gimnastikos padangėje, nors, žinia, tikėtis pakartoti Dalios Kutkaitės fenomeną būtų tiesiog - neįmanoma. Žinau tiktai, kad Dalia Kutkaitė, studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute, ištekėjo. Vėliau, pagimdžiusi Dukrelę, išvažiavo gyventi ir dirbti meninės gimnastikos trenere Ispanijoje.
    DALIA KUTKAITĖ gimė 1965 02 11 Vilniuje. TSRS tarp. klasės sporto meistrė (1981). TSRS moksleivių spartakiados (pratimas be įrankio) (1981); absoliuti TSRS (1982,1983,1984); Europos (1982); TSRS tautų spartakiados (1983) meninės gimnastikos čempionė; TSRS taurės (1981); kelių tarptautinių turnyrų; Pasaulio taurės (1983) daugiakovės varžybų sidabro, pratimo su kaspinu - aukso; Europos čempionato (1984) pratimo su kaspinu - bronzos, su kuokelėmis - bronzos; TSRS daugiakovės varžybų (1985) - sidabro medalio laimėtoja. Dalios Kutkaitės Trenerė - Vaida Vandzinskaitė-Kubilienė - TSRS nusipelniusi Trenerė.

    Vilnius     2009 12 25    Gintaras Raulinaitis

Dalia(7)

   Kai išėjau iš ligoninės, peržiūrėjau visas nuotraukas apie meninę gimnastiką, kurias spėjo atsiųsti Maskvos fotografai. Sužinojau, kad Gerbiama Trenerė Vaida Kubilienė rengia treniruotes VRM kultūros ir sporto rūmuose. Nuvykau, pasiimdamas su savimi nuotraukas. Bet blogai pasirengiau tam ... Kai parodžiau Trenerei nuotraukas, staiga toptelėjo mintis galvon: taigi aš dabar padovanosiu visas nuotraukas, o man atminimui - nė vienos negi neliks?.. Kažkas - ne taip. Staiga sumečiau, sakau Trenerei: "Šitas nuotraukas, kur po kelias turiu, - Jums padovanosiu, o kitų - pirma norėčiau reprodukcijas padaryti, tada ir tų nuotraukų galėsiu padovanoti." Prieš tai Trenerė pasikvietė Dalią Kutkaitę, parodė Jai nuotraukas, kuriose Ji buvo nufotografuota. Kai vyko VRM varžybos, aš pats, pasiskolinęs neblogą fotoaparatą, fotografavau - mūsiškes Gimnastes. Po to artimiausiu metu jau padalinau Joms gatavas nuotraukas. Per kitas stambesnes varžybas, kurios kaip sykis sutapo, kiek pamenu, su Kovo 8-osios Švente, -  sumaniau, dar labiau nustebindamas, pradžiuginti Gimnastes. Tai va ir sugalvojau užrašyti juodu tušu dailiai savo kaligrafišku braižu - sveikinimus ant atvirukų, - taip pagerbiant konkurse dalyvaujančias Vaidos Kubilienės  Merginas. Ir dar (palaukite - tai dar ne viskas!) nutariau sau: padovanoti Gracijoms - užsienietiškų muzikos plokštelių!.. Tais laikais gauti tokių plokštelių būdavo didelis siurprizas. Kadangi kai atveždavo į Vilniaus plokštelių parduotuvę (tokių parduotuvių tais laikais buvo dvi), tai prisiekusiųjų melomanų didelė eilė - net gatvėje išsivinguriuodavo ...  Aš kantriai visada atsdovėdavau eilėse, bet visados gaudavau taip geidžiamų muzikinių plokštelių! Taigi varžybų lyderei Daliai Kutkaitei tada padovanojau sveikinimo atviruką ir vanilinę plokštelę su Džo Daseno įdainuotomis pačiomis populiariausiomis prancūziškomis savos kūrybos dainomis! Kitoms Gimnastėms teko gal kiek mažiau, bet vis dėlto garsių solistų albumai. Visa tai, suderinęs su Trenerėmis, atlikau kone oficialiai, žinoma, pats asmeniškai paspausdamas Mergaitėms Jūjų švelniąsias rankeles ir, žinoma, tuo pirmiausia - asmeniškai nuo savęs -  tardamas keletą kuklių padrąsinančių žodžių!!!     

Dalia(6)

   Po to buvau nuvestas į skyriaus palatą. Pamenu tik tiek, kad buvo palatoje labai tvanku, o aš po tiekos išklajotų dienų ir naktų - stipriai užmigau. Naktį mane pažadino med. sesuo ir suleido ampulę kažkokių vaistų. Ir vėl miegojau - iki pat ryto. Pusryčių teko laukti labai ilgai - iki 9 valandos ryto. Po kelių dienų - man paskirta psichiatrė paprašė rusiškai parašyti laišką namiškiams į Vilnių ir duoti jai perskaityti. Aš taip ir padariau, bet jai kažkas nepatiko ir laiškas liko neišsiųstas (!) ... Keletą dienų prasikankinau - nežinioje. Po to sumojau: reikia pačiam ieškoti išeities, kaip galėčiau duoti žinią į namus? Kai mūsų palatos vieną iš ligonių atėjo aplankyti, užrašiau savo draugo telefono numerį (mes tuomet namie telefono neturėjome) ir paprašiau, kad praneštų į Vilnių, jog aš esu tokioje ligoninėje - tokiu adresu. Po kelių dienų Tėvas atvažiavo mane parsivežti. Aš jaučiau didžiulę nuoskaudą savo gydytojai - už tą triuką su neišsiųstu laišku. Tėtis atvežė daktarei lauktuvių: lietuviškų geriausių saldainių. Tam liginiui, kuris man pagelbėjo, duodamas žinią, - davė mėsos vyniotinį. Kai Tėtis padavė man - perduoti gydytojai saldainius, aš staigiai pakeičiau kryptį ir atidaviau lauktuves vyr. seseriai ... Tėvas apstulbęs ir sako pusbalsiu man: "Sūnau, šito iš Tavęs tikrai nesitikėjau ... Kokią Tu man kiaulystę iškrėtei ..." Tada aš Jam atsakiau: "Tėti, Tu nieko nežinai. Aš - Tau - viską vėliau paaiškinsiu." Mane išleido tik su tokia sąlyga, kad, parvažiavus į Vilnių, iš karto būsiu pristatytas į Vasaros 5. Ką darysi - teko sutikti. Kai tik išėjome, aš paprašiau Tėčio , kad nuvažiuotume dabar į Viešbutį, - kad galėčiau susimokėti visas skolas - valgyklos darbuotojams. Po to iš karto nuviažome į Baltarusijos geležinkelio stotį ir artimiausiu reisu išvažiavome iš Maskvos į taip mano iššsiilgtąjį Vilnių - po visų - ir romantiškų ir nelabai - mano nuotykių. Vilniuje, - psichoneurologinėje ligoninėje - Vasaros gatvėje Nr. 5 - mums pasakė, jog mane paguldys į 1 vyrų skyrių, nes labai didelė dozė tablečių paskirta buvo Maskvoje - net po 6 tabletes - vienu ypu (!) ... Na, ko tik aš ten Maskvos psichiatrinėje neprisižiūrėjau, bet tik vieno negalėjau suprasti: ar aš jau toks "visai išprotėjęs" buvau, kad tokias "arkliškas" dozes man tuomet paskyrė Maskvos psichiatrai?.. Juk kaip pagalvoji, aš ten net netriukšmaučiau, nes būčiau to ir neįstengęs padaryti, aš juk ir taip buvau gerokai nusilpęs nuo pusbadžiavimo ir bemiegių naktų ... O man reikėjo tiek nedaug: pavalgyti, atsigerti ir gerai išsimiegoti ... Pamenu, kai kartą Maskvos autobusų stotelėje išsikalbejau su vietiniu žmogumi, jis man ir sako: "Mūsų valstybėje viską lemia - kumštis ..." Lyginant sąlygas ir personalo santykius su pacientais, tai man net akyse prašviesėjo, kai patekau į Vilniaus ligoninę. Maskvoje net tualetai buvo be pertvarų - toks atsainus požiūris į psichinius ligonius. Nors nesutikčiau, kad ten visi buvo ligoniai. Man vienas vyriškis paskojo, kaip jis ten pateko?.. Pasirodo, su draugu šventė kažkokią ypatingą šventę ir įsijautę - garsiai uždainavo, o buvo kaip ir po vidurnakčio, tai kaimynai paskambino juokais į psichiatrinę, o iš ten atvažiavę - visai nebuvo linkę juokauti ... Jo bičiulis - dar spėjo iššokti pro balkoną, nes buto būta pirmame aukšte ... O jį "supakavo" - be jokių cermonijų ir nusivežė į psichiatrinę, - nežmoniškai persigandusį ... Arba štai kad ir toks atvejis. Kitą jau solidaus amžiaus "ligonį" atvežė pati senuko dukra. Mat atseit jos tėvelis pradėjo pernelyg dažnai "ožiuotis", tai trūko kantrybė dukrelei ir "įkišo" savo mylimą tėvelį ... Pamenu, jį ten gerokai pašokdino sanitarai ligoninėje. Kas ten terliosis su (svetimu) senu žmogumi "psichūškėje"?.. Jeigu kuris iš ligonių tik nors kiek tai pabandydavo užprotestuoti,  - tuoj gaudavo porciją stiprių psichotropinių vaistų ... kad dar ilgam atsimindavo, kur čia esą patekę ... Taip kad jokios užuojautos tokiose "įstaigose" - net ir nesitikėk ... Baisus dalykas, - ką aš ten - pergyvenau ...
                          -------   --- (t ę s i n y s  kitame puslapyje) ---   -------      

Dalia(5)

   Visgi mano pinigėliai ėmė pastebimai sekti ... Maistui pinigų jau nebeužteko. Teko skolon valgyti Viešbučio valgykloje. Po poros dienų, kai atvykau į Maskvą, gavau žodinį pranešimą, jog manęs ieškojo pašto kurjeris, atseit yra piniginė perlaida. Suprantate, dabar kai kuriuos tuometinius įvykius aš prisimenu tarsi pro rūką, nes tiek laiko praėjo ... Taigi mano savijauta fizinė buvo labai silpna: aš pusbadžiu gyvenau, kad tik užtektų pinigų - nakvynei Viešbutyje - apmokėti, o kur dar pinigėliai - rungtynių biletams bei transporto išlaidoms?.. Vienu žodžiu, atsitiko taip, kad aš neįstengiau - išsiaiškinti, - kaip pasiimti (juk kvito rankose neturėjau) pašto perlaidą? Pagaliau aš buvau išprašytas iš Viešbučio - kaip nemokus klientas. Tada valandžiukei palikau savo sakvojažą (su mano būtiniausiais daiktais jame) - už durų, ką tik apleidęs kambarį, - koridoriuje pie sienos ir nuėjau trumpam - neatidėliotinais reikalais. Kai sugrįžau - sakvojažo neberadau ... Visa laimė, kad mano pasas buvo švarko vidinėje kišenėje. Ką aš galėjau tuomet daryti?.. Ėjau ir ten, ir šen. Visi kaip susitarę sako, jog nieko nežiną apie mano dingusį sakvojažą. Gerai, kad dar turėjau užrašų knygelę su savimi. Susiradau vienos maskvietės gimnastės adresą, kurį buvau užsirašęs per Dalios Kutakaitės pasirodymą, ir, jau gerokai temstant nuvykau į Josios namus. Kai įžengiau į vidų, iš karto pastebėjau ant kambario sienos audeklo gražiai sukabinėtus gimnastės medalius. Supratau, kad dabar tikrai neišdrįsiu prašytis nakvynės. Aš pagalvojau taip: aš - Jai - nepažįstamas žmogus, tuomet kokią teisę turiu tikėtis Jos pasitikėjimo, - o gal aš - Ją apvogsiu?..Galbūt iš Jos pusės žiūrint - aš per daug įžūlus?.. Mes vieni kitus šiuo požiūriu supratome - be žodžių - puikiai ir man nieko kito nebeliko - kaip tik atsisveikinti. Jau buvo vidurnakčio metas. Aš net nežinojau, į kurią pusę man eiti?.. Pamenu, atsisėdau kieme ant suoliuko ir ... pradėjau dainuoti pusbalsiu. Po 20 minučių iš narvelio išėjo uniformuotas milicininkas (matyt, vietinis gyventojas) ir man parodė, kuriuo taku eidamas - aš pasieksiu geležinkelio stotį. Nusigavęs iki stoties laukiamosios salės, nusprendžiau atsisėsti ant ... svarstyklių (nes visur visos vietos buvo užimtos snūduriuojančių keleivių) ir užmigau. Girdžiu pro miegus, kaip pareigūnas mane gražiuoju įkalbinėja palikti svarstykles ramybėje ... Niekaip negaliu dabar prisiminti, kiek dienų ir naktų taip beklajodamas praleidau Maskvoje. Žinau, kad gal 2-3? Pagaliau vieną naktį taip bekeliaujantį mane sustabdė milicijos patrulis ir nusivedė į nuovadą. Ten ilgai apžiūrinėjo mano pasą, o po to uždarė mane į "narvą" (kamerą), kur gulėjo besiskėryčiodamas toks žmogelis alkoholikas. Keletą valandų buvau stebimas pro durų akį. Po to mane išvedė į kabinetą pas jūjų vyresnįjį ir padavė popieriaus lapą, įsakmiu griežtu tonu paliepdamas rašyti, o pats man diktavo, ką aš dabar turįs jiems - parašyti. Kai su vienu sakiniu vis dėlto nenorėjau sutikti, man pareigūnas trenkė stipriai kumščiu į dantis. Priekinio danties kraštelis net atskilo. Po to buvau nuvestas į koridorių ir pasodintas ant suolelio, aš neilgai trukus susirangiau ant to suolelio ir kietai miegojau visą likusią naktį. Ryte, vos prašvitus, buvau nuvežtas į Maskvos psichiatrijos dispanserį gydytojo "konsultacijai" ... Po to - išvežtas į Maskvos psichoneurologinę ligoninę. Ten mane apžiūrinėjo, kai paėmė mano raktus, išsegė iš raktų futliaro, o įdėklą pasiliko sau (!) ... Po to mane išrengė nuogai, atnešė (kaip kokiam mažam vaikui) apvalią aliuminio vonią, liepė ten sėstis, pastatė šalia kibirą šilto (beveik drungno) vandens, pametė gabaliuką ūkiško muilo ir liepė vanotis.
                          --------   --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) ---   -------   

Dalia(4)

   Varžybų favoritėmis buvo laikomos Rusijos sportininkės. LIETUVOS GIMNASTĖS - taip pat susilaukė ne tik žiūrovų šiltų aplodismentų, bet ir kai kurių telekompanijų susidomėjimo. Pavyzdžiui, po finalinio gimnasčių pasirodymo - Užkaukazės televizija paprašė mūsų Vyr. Trenerės Vaidos Kubilienės ledimo specialiai atskirai nufilmuoti - Spartakiadoje pademonstruotą grupinę programą! Iš karto po filmavimo aš, prieš tai ekspromtu susipažinęs su vienu maskviečiu fotografu, paprašiau Vaidos Kubilienės kad Merginos papozuotų nuotraukai. Po dviejų savaičių man tas fotografas atsiuntė spalvotą nuotrauką, kur Sportininkės pozuoja, - laikydamos rankose iškeltus lankus ir tuo pačiu perpindamos juos tapusavyje  taip - kad šie tarytumei pavaizduotų olimpinį ženklą!.. Mat kitais metais turėjo vykti olimpinės žaidynės Maskvoje. Tada apdairiai buvo pasirinkta netgi raudona sportinė apranga - su būsimosios - planuotos olimpiados Maskvoje (kurią, žinia,vėliau boikotavo JAV) - emblemos piešiniu ant krūtinės. Kitas fotografas atsiuntė Dalios Kutkaitės nuotraukas, kuriose Ji atlieka pratimus - su kamuoliu ir su kuokelėmis. Vadinasi, bent jau LIETUVOS GIMNASTES - PAVYKO Į A M Ž I N T I ! ! ! ! ! ! !   Taip išsipildė mano svajonė! O kaip man sekėsi toliau?.. Buvau bokso varžybose, stebėjau lietuvio kovą ringe. Po to buvau futbolo rungtynėse, kuriose žaidė Lietuvos rinktinė. Pamenu, kaip plaukikei Linai Kačiušytei po varžybų įteikiau, - nupirkęs iš anksto, - Jai - gėlių puokštę! Apskritai, ko tik aš dar nesugalvojau, švelniai tariant ... Pamenu, sykį pagavo toks entuziazmas mane, - tai ... per 2 valandas sugebėjau - susipažinti ir net gauti 6 maskviečių adresus (kokių velnių, man dabar -išties labai pačiam įdomu?..), užkalbindamas dažniausiai metro traukinyje ar perone, ar tiesiog - štai taip - gatvėje ... Na, vienu žodžiu, bovo mane užvaldžiusi ta visą apimanti šventinė džiaugsmo euforija!!!... Maskviečių veiduose - taip pat atsispindėjo ypatingas žavesys - inteligencijos, išlaikyto santūrumo ir pakilios nuotaikos!
                       -------   --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) ---   -------

Dalia(3)

   Kitą dieną - kur buvęs - kur nebuvęs - ir aš - jau aplink autobusiuką beslankiojąs. Pirmiausia pasirodo ir ką Jūs manot - kas?.. Ogi - Dalia Kutkaitė!.. Iškart pažinau: jau šiek tiek ūgtelėjus, bet vis tokia pat daili Mergaičiukė - kaip ir tąsyk regėta Statybininkų rūmuose!.. Štai ir Jos Trenerė ateina - Vaida Kubilienė. Aš iš karto užvedu pokalbį: girdi, taip ir taip - "pusiau nelegaliai", taip sakant, atsibeldžiau iš Lietuvos su traukiniu., su keliais rubliais - kišenėje ... Ir man pati Trenerė pasiūlo: važiuojam dabar - į treniruotę drauge su Mergaitėmis, o Ji mane praves pro kontrolierius - kaip rinktinės  personalo  narį (aptarnaujantį darbuotoją), o po to - jau detalės, beliksią kantriai laukti varžybų. Tiesiog pasaka!.. Treniruočių stebėjimas buvo tikras malonumas. Dar niekad gyvenime taip neteko stebėti sportininkių "kasdienybę", jei taip galima būtų pasakyti, kitaip tariant, - betarpiškai matyti pačiam -  mielas Sportininkes - treniruotėje ... Ir ne bet kokioje, - o prieš labai svarbias varžybas . Taip! Labai svarbu patekti į kitą etapą. Meninė gimnastika - labai dėkinga sporto šaka - visais atžvilgiais: tai -  puiki gimnasčių pademonstruojama meninė judesių įvairovė ir plastiškumas, tai - apskritai malomus reginys akiai ir niekados neatsibosta, nes pagaliau - kiekviena sportininkė atlieka - tik jai būdingą originalią programą. Tai - pratimai be įrankių ir su įrankiais (su kamuoliu, su kuokelėmis,  su lanku, su kaspinu ir su šokdyne) - maždaug po 3 minutes, - akomponuojant arba muzikantui, sėdinčiam  prie rojalio, arba skambant kelių muzikinių fragmentinių siužetų atkarpėlėm, sujungtom į vientisą kompoziciją - ir įrašytą fonogramoje.
   Reikia pasakyti, kad aš atvažiavau į Maskvą, nepamiršdamas psiimti su savimi ir savo apgailėtinai kuklią aparatūrą: pasakysiu tiesiai šviesiai - tai daugiau negu juokinga - su "Smenos" fotoaparatu. Žinoma, tai ir visai neblogas aparačiukas, kai tenka fotkinti gamtoje, tuo tarpu, aš blykstės neturėjau įsigijęs, vadinasi ... teksią "medžioti" pačius fotografus-profesionalus (ja-ja ...), kurie atvažiavo užfiksuoti pačias įdomiausias ir gal net lemtingiausias sportinės kovos akimirkas Spartakiadoje. Vakare prasidėjo varžybos. Beje, dar norėčiau pasakyti, jog gimnastės paprastai lėtai auga ir didelio savo kūno ūgio iš esmės kaip ir nepasiekia. Tai - ne veržlusis krepšinis, kur šuolio momentu priverčiamas sportininkas išsitempti kūno raumenimis - į ilgį, o tuo pačiu - tai poveikis temptis ir kūno kaulams.
                        --------   --- (t ę s i n y s kitame puslapyje) --- -------

Dalia(2)

   Ir štai Minsko geležinkelio stotis. Ilgai prastovėjome. Po to - vėl į kelionę. Aš pamažu užmigau - išsitiesęs ant gulto. Artėjant prie Maskvos, širdį pradėjo gniaužyti nerimas. Juk aš teturėjau viso labo tik 5 rublius. Nei kur prisiglausti nakvynei, nei pinigų ... Aš pradėjau kalbinti savo kupe kaimyną - rusą jaunuolį. Maždaug nusakiau situaciją, bet pinigų tiesiai nepaprašiau, tik daviau suprasti, - kokioje nepavydėtinoje padėtyje esu atsidūręs. Kiek laiko užsimerkęs - gulėdamas ant gulto jis mąstė. Pagaliau pasiūlė tokį variantą: jis dabar man paskolina 5 rublius ir duoda savo adresą (jis Maskvoje neapsistosiąs, nes gyvenąs kitame mieste), kai tik jau aš žinosiu savo nakvynės adresą, duosiu jam telegramą, o jis man dar paskolins - atsiųstamas paštu - daugiau pinigų. Kaip gerai, - štai kur - ŽMONĖS!
   Brėkštant - į kupe mums atnešė arbatos. Ir štai - mes Maskvoje! Aš išlipu iš traukinio, išeinu iš geležinkelio stoties. Ir staiga mane užlieja džiaugsmo banga: "Aš paėmiau Maskvą! Aš paėmiau Maskvą! Aš paėmiau Maskvą!.." Gerai, kad buvau pasiteiravęs Vilmos Bardauskienės, prieš pat Jai išskrendant į Maskvą, kokiame viešbutyje (toliau vadinsiu Viešbučiu) - apsistos Lietuvos sportininkai? Metro stotyje išsikeičiau 5 rublius, po to  vieną rublį pakeisdamas dar smulkiau -  po 5 kapeikas. Būtent tokio nominalo monetą reikėtų įmesti į automatą, po to gi atsidaro žnyplės ir automatiškai besileidžiančiais laiptais patenkame į peroną. Keleivių aikštelėje ilgai metro traukinio laukti neteko. Pasigirdo artėjantis gaudesys ir traukinys išniro iš tunelio. Sustojo, tuoj automatiškai atsivėrė durys ir mes sulipome į vidų. Malonus balsas praneša, jog važiuojame ten ir ten. Tiesa, prieš įlipdamas metro traukinį, išstudijavau nuorodą, kaip nuvykti į norimą Viešbutį? Teko važiuoti su persėdimu, o po to dar važiuoti ir autobusu. Kai privažiavome Viešbutį, išlipęs sužinojau, jog tai kelių korpusų seni mediniai pastatai, vienas nuo kito tam tikru atstumu gan klaidžiai išsimėtę. Susiradau tą korpusą, kuriame buvo visa informacija apie galimas laisvas vietas to Viešbučio korpusuose. Iš pradžių laisvų vietų niekur nebuvo, keletą valandų - iki vidurdienio teko paprasčiausiai sėdėti ir kantriai laukti. Tuomet, kai atsilaisvino vieta viename dviviečiame kambaryje, aš pasibeldžiau į duris. Kambaryje nieko nebuvo, aš viską susitvarkiau ir išėjau išsiųsti telegramą  - nurodytu adresu, kurį buvau gavęs iš to šaunaus Vyruko traukinyje. Grįžęs - išsidrėbiau ant lovos ir ilgai mąsčiau, kiek aš taip ilgai galėčiau išsilaikyti su tokia palyginti kuklia pnigų suma?.. Reikia pinigų nakvynei Viešbutyje, bilietams į varžybas, metro, autobusui, o tiesa, kaip reikės prasimaitinti? Tikrai keblus klausimas. Įdomu, kaip greitai gausiu pinigus paštu? O juk tam Vyrukui dar pirmiausia reikia nukakti į savo miestą. Kol pradės viskas kiek sklandžiau suktis ... tikrai utopiška ... Apmečiau veikimo planą: svarbiausia - taupyti pinigus, kad tik pirmučiausiai pinigų užtektų - bilietams į varžybas, kuriose numatomos lemiamos lietuvių sportininkų kovos. Betgi dabar būtų pats metas ir šiek tiek - nors minimaliausiai - užkąsti, tiesa? Taigi pakylu nuo lovos ir nusileidžiu į korpuso valgyklą. Paimu varškės, duonos ir arbatos. Nusprendžiu griežtai: šio nediduko mano pasistiprinimo turėtų užtekti - visai dienai!.. Neišleidžiu nė pusės rublio. Tai gerumėlis. Dabar svarbu užmegzti kontaktą su Lietuvos sporto delegacija. Juk reikia sužinoti bent artimiausių varžybų tvarkaraštį. Pirmiausia sužinau, kuriame korpuse apsistoję lietruviai sportininkai. Po to susiradau stendą su artimiausių rungčių veta ir laiku. Ką gi, karuselė tuoj pradės suktis ... Pirma susižinau, kada išvažiuos rytoj autobusiukas su sportininkais į varžybų areną? Ryte!.. Taip, matau, tvarkaraštyje - pažymėta, kad iš pat ankstyvo ryto - pirma į treniruočių sales išvežinės ...
                     -------   ---   -------   (t ę s i n y s kitame puslapyje)   -------   ---   -------      

Dalia(1)

    Kaime ypač patikdavo praleisti kuo daugiau laiko gamtoje. Tačiau retsykiais, būdamas stuboje, įsijungdavau televizorių. Sykį mačiau įdomų filmą, pastatytą apie Minsko įžymybę - gimnastę Olgą Korbut. Ji kultivavo sportinę ginmastiką. Buvo parodyta, jei taip galima pasakyti, pusiau surežisuota dokumentika. Įstrigo atmintin toks epizodas iš šio filmo: treneris masažuoja garsiąją sportininkę ir kartu ją kalbina. O ji pasakoja. Tai buvo nuostabus filmas!
   Ak, kaip užsigeidžiau ką nors tokio ir pats sukurti. Ir štai, kai buvome tik neseniai - pasikeitę butais - gyventi į Vilnių, kartą perskaičiau laikraštyje "Sportas" žinutę, jog Statybininkų kultūros rūmuose įvyks meninės gimnastikos Mergaičių varžybos. Pamenu, buvo graži vaiski žiemos diena. Aš, didelio susidomėjimo paakintas, nuvykau į varžybas. Ten pirmą kartą pamačiau nuostabią gracingą Mergaičiukę, kuri susižėrusi visus įmanomus apdovanojimus, net susikuklino ... Tai buvo mano svajonių Sportininkė Dalia Kutkaitė!
   1979 metų vasarą įvyko 7-oji Tautų spartakiada Maskvoje. Prieš prasidedant spartakiadai, susiradau lenvosios atletikos karalienę Vilhelminą Augustinavičiūtę-Bardauskienę. Man pavyko nufotografuoti sportininkę oro uoste, prieš pat Jai išskrendant į Maskvą. Tada garsioji lengvaatletė buvo dėmesio centre: juk tai pirmoji Moteris pasaulyje, nuskriejusi į tolį už septynių metrų atžymos! Ir ne bet kaip, o net du kartus pagerino Pasaulio rekordą: 7 m 7 cm ir 7 m 9 cm!
   Aš apsisprendžiau gana ryžtingai: vykstu į Maskvą - reikia įamžinti Lietuvos sportininkus 7-oje  Tautų sparatakiadoje! Taip, bet kaip tai padaryti? Pirmiausia man pabandė sutrukdyti mano "avantiūrai" - Mama. Naktį, kai jau buvau beskubąs į geležinkelio stotį, man net nenutuokiant, dabar tikrai neprisiminčiau - kiek, bet pasuko mano rankinio laikrodžio rodyklę, tikėjosi, jog aš, laiku nenuvykęs į stotį, pavėluosiu ir nieko nepešęs pargrįšiu namo. Mama tik vieno neapskaičiavo - aš išvykau gerokai anksčiau nei turėjo išvykti traukinys. Bet tai dar tik buvo mano nuotykių pradžių pradžia. Visų pirma, aš išėjau iš namų kišenėje teturėdamas vos penkis rublius. Antra, gerai žinojau, jog nelengva, beveik neįmanoma gauti bilietą į Maskvą tai pačiai dienai!.. Reikėjo kažką sugalvoti. Ir staiga prisiminiau karo veteraną, kurį sykį nufotografavau Gegužės 9-osios šventiniame parade. Jis tada manęs paprašė, kad jam padovanočiau nuotrauką; o aš kaip sykis buvau įsidėmėjęs mintinai jo adresą. Taigi beliko važiuoti pas jį į namus. Tada nusibeldžiau kažkur apie vidurnaktį. Jis tada gyveno vienas, kaip suratau, bent jau jį vieną apsimiegojusį Senuką pakėliau iš lovos. Sakau, važiuojam dabar į geležinkelio stotį ... Nuvažiavome. Ir nebe  reikalo. Bilietai seniausiai išparduoti. O štai ir langelis, skirtas karo veteranams aptarnauri. Senukas be jokio vargo nuprko man bilietą (beje, už savo pinigus!) ir įsodino į traukinį. Širdingai Jam padėkojau, atsisveikinau ir štai traukinys pajudėjo. Žiūrėjau pro traukinio langą, pamažu keitėsi pravažiuojamų vaizdų peizažas. Vis dažniau pakelėse iš medžių telikdavo pavieniai berželiai.
                      -------   ---   -------   (t ę s i n y s kitame puslapyje)   -------   ---   ------- 

(p e r e i n a m a s i s puslapis)