(t ę s i n y s - 2)

   Pradėjo dveji metai nuo tos dienos, kai išėjau iš internato. Tiesa, retsykiais mintim nuklysdavau per tuos metus, prisimindavau Eriką, Jos drauges ir draugus, mokytojus. Ir štai vieną dieną man šovė staiga mintis į galvą: o jeigu nuvažiuoti dabar aplankyti Eiką? Dabar?.. O kodėl gi ne?.. Ir diena tokia smagi - saulutė plieskia visu ryškumu, dangus giedrutėlis. Tik imt ir važiuot. Viskas! Važiuoju!.. ... Išlipu iš autobuso po man gerai pažįstamo gatvės vingio. Štai ir tas pats ilgasis siauras takas, kuriuo nueisiu ligi mokyklos-internato pastato. Taip. Štai tolumoje boluoja krepšinio aikštelėje stūkstančios aukštai krepšinio lentos. Aikštelėje - matau iš tolo - žaidžiančius Vaikus.
   Kas ten tolumoje atteina? Erika su draugėmis!.. Erika pamatė mane, staiga išsprūdo iš draugių glėbio ir tekina bėga į mane ... puola man ant krūtinės, savo liaunom rankom apsivija man kaklą, vos nepakimba ore ir kone išrėkia man į ausį:
       - Kur dingai? Galvoji, aš Tau laišką rašysiu?
       - Matai, supranti ...
       - Nieko nenoriu girdėti. Duokš ranką, einam, einam, greičiau ...
   O čia, kaip sykis, atbėga Berniukų pulkelis:
       - O, mokytojas, dar rašai eilėraščius? Kada bus nuotraukos?..
       - Bus. Tikrai bus ... Viskas ateity bus ...
       - Nekreipk dėmesio, einam, einam ...
   Erika dviem savo rankytėm, laikydama už mano kairios rankos riešo, kad tempia, kad tempia mane link paradinių internato durų. Po to paleidžia mano ranką, įsikimba į gremėždiškas paradines duris. Trukteli ir mes jau viduje.
       - Einam į Žaidimų kambarį ...
   A, tai tas pats Žaidimų kambarys. Tas pats vienintelis televizorius. Tie patys nusiminę, apatiški Vaikų veideliai. Tie patys visų vienodi flaneliniai drabužėliai, padabinti dideliais baltais žirniukais. Erika čiauška. O aš paskendęs savo mintyse: "Vaikeliai, ar jus kada kas nuvežė į lėlių teatrą pasižiūrėti spektaklio? Ar jūs bent matėte kartą gyvenime plaukiančią upę mieste?". Po to vėl sugrįžtu į realybę. Stebiu Eriką ir galvoju: "Kaip Tu išgražėjai, Erika! Jau lyg ir rimtesnė, bet užvis tokia pat smagi Mergaičiukė, nenustygstanti vietoje, tie patys spindintys gyvi žiburėliai akyse. Tau dabar kokie trylika metų. Kaip pagalvoju, Erika, ar Tave bent kas per metus aplanko kas iš Tavo giminaičių?". Su Erika prakalbėjome dvi valandas. Laikas taip gretai prabėgo. Išėjau namo lyg iš devinto dangaus.
                                   -------   ---   -------