Pradėjo dveji metai nuo tos dienos, kai išėjau iš internato. Tiesa, retsykiais mintim nuklysdavau per tuos metus, prisimindavau Eriką, Jos drauges ir draugus, mokytojus. Ir štai vieną dieną man šovė staiga mintis į galvą: o jeigu nuvažiuoti dabar aplankyti Eiką? Dabar?.. O kodėl gi ne?.. Ir diena tokia smagi - saulutė plieskia visu ryškumu, dangus giedrutėlis. Tik imt ir važiuot. Viskas! Važiuoju!.. ... Išlipu iš autobuso po man gerai pažįstamo gatvės vingio. Štai ir tas pats ilgasis siauras takas, kuriuo nueisiu ligi mokyklos-internato pastato. Taip. Štai tolumoje boluoja krepšinio aikštelėje stūkstančios aukštai krepšinio lentos. Aikštelėje - matau iš tolo - žaidžiančius Vaikus.
Kas ten tolumoje atteina? Erika su draugėmis!.. Erika pamatė mane, staiga išsprūdo iš draugių glėbio ir tekina bėga į mane ... puola man ant krūtinės, savo liaunom rankom apsivija man kaklą, vos nepakimba ore ir kone išrėkia man į ausį:
- Kur dingai? Galvoji, aš Tau laišką rašysiu?
- Matai, supranti ...
- Nieko nenoriu girdėti. Duokš ranką, einam, einam, greičiau ...
O čia, kaip sykis, atbėga Berniukų pulkelis:
- O, mokytojas, dar rašai eilėraščius? Kada bus nuotraukos?..
- Bus. Tikrai bus ... Viskas ateity bus ...
- Nekreipk dėmesio, einam, einam ...
Erika dviem savo rankytėm, laikydama už mano kairios rankos riešo, kad tempia, kad tempia mane link paradinių internato durų. Po to paleidžia mano ranką, įsikimba į gremėždiškas paradines duris. Trukteli ir mes jau viduje.
- Einam į Žaidimų kambarį ...
A, tai tas pats Žaidimų kambarys. Tas pats vienintelis televizorius. Tie patys nusiminę, apatiški Vaikų veideliai. Tie patys visų vienodi flaneliniai drabužėliai, padabinti dideliais baltais žirniukais. Erika čiauška. O aš paskendęs savo mintyse: "Vaikeliai, ar jus kada kas nuvežė į lėlių teatrą pasižiūrėti spektaklio? Ar jūs bent matėte kartą gyvenime plaukiančią upę mieste?". Po to vėl sugrįžtu į realybę. Stebiu Eriką ir galvoju: "Kaip Tu išgražėjai, Erika! Jau lyg ir rimtesnė, bet užvis tokia pat smagi Mergaičiukė, nenustygstanti vietoje, tie patys spindintys gyvi žiburėliai akyse. Tau dabar kokie trylika metų. Kaip pagalvoju, Erika, ar Tave bent kas per metus aplanko kas iš Tavo giminaičių?". Su Erika prakalbėjome dvi valandas. Laikas taip gretai prabėgo. Išėjau namo lyg iš devinto dangaus.
------- --- -------
(t ę s i n y s - 1 )
- Pavaduotojau, čia toks Jaunuolis atėjo į mūsų internatą, siūlo savo paslaugas.
- Taip. Šiuo metu mums labdaros užtenka. Atvirai pasakius, neturime net kur sandėliuoti, prabilo Pavaduotojas.
- Šis Jaunuolis norėtų muzikantus pasikviesti į mūsų internatą.
- Matote, Vaikams nepatinka operų arijos ir, be to, nėra tokios erdvės, kaip mūsų scenoje. Na, tiesiog nežinau ...
- Gerbiamas Pavaduotojau, aš, matote, noriu pasiūlyti Jaunuolių pasirodymą su gitara, - įsikišu aš.
- A, suprantama, čia kitas reikalas. Mūsų Mokiniai mėgsta pabrazdinti gitaromis. Taip įsijaučia, kad ir po vidurnakčio tenka raminti. Po to neišsimiega, taip sakant. Ryte sunku keltis. Na, gerai, atsiųskite komandą. Priimsime.
Aš išlekiu iš internato tarsi paukštis su sparnais. Dabar tik greičiau vakaro koncerto sulaukti. Nueinu per pertrauką į užkulisius, susirandu atlikėjus. Trejetą prisikalbinu ir mes sutariame, jog rytoj - po lauretų paslelbimo vakaro apsilankysime internete.
Kitą dieną viskas ėjo kaip iš pypkės. Mokiniai su didžiuliu entuziazmu ruošė sceną. Kas valė, kas blizgino, kas ruošė butaforiją. Pagaliau koncertas! Vaikai artistus pamatė pro salės langą - ateinančius taku. Kilo bruzdesys. Visi jaudinasi, laukia. Salė pilna Vaikų, net keletas Mokytojų atėjo renginio pasižūrėti. Renginys praėjo puikiai!
Po mėnesio sugalvojau surengti estradinį šokių vakarą vyresniųjų klasių Moksleiviams. Aš vėl - pas Pavaduotoją. Paaiškinau, jog pažįstu vieną tokią jaunų Vaikinų bigbyto grupę. Sakau, galėčiau suorganizuoti vakarėlį. Pavaduotojas sutiko. Nuvažiavau pas tuos Vaikinus. Valandą svarstėme. Pagaliau sutiko atvažiuoti.
Štai ir toji ilgai lauktoji diena. Prasidėjo koncertas. Pirmąją dalį Vaikinai dainavo, tyliai sau pritardami elektrinėmis gitaromis. Po to suolų eiles išskaidėme į salės pakraščius. Atsirado erdvė šokių aikštelei. Pradėjo ansamblis groti. Vienas kūrinys, antras, niekas nedrįsta pradėti šokius. Tada aš nusprendžiau parodyti pavyzdį. Išsivedu šokiui tokią šaunią Mergiotę. Visi žiūri, plojimais pasitikę mus. Kitam šokiui jau įsidrąsina Jaunimėlis. Ir šokių karuselė įsismagina. Visi net nusiplūkę. Nuotaika gera. Baigiantis vakarėliui, prie manęs prieina ansamblio Vadovas ir sako:
- Čia toks reikalas.Matote, mums dažnai tenka koncertuoti. Bet, suprantate, mes norėtume įforminti dokumentaliai, kadangi po to niekam negalim įrodyti, jog ten ir ten koncertavome. Ar Jūs negalėtumėte paprašyti Pavaduotojo, kad mums išduotų raštą, jog Jie, atseit, patys pasikvietė pakoncertuoti į internatą? - paaiškino Vadovas.
- Gerai, kas per problemos? Pakalbėsiu su Pavaduotoju - paprašysiu.
Nueinu pas Pavaduotoją į kabinetą, išdėstau reikalo esmę. Jis ilgai galvoja, pasikaso pakaušį ir sako:
- Palaukite už durų.
Laukiu pusvalandį, laukiu valandą, jau ir šokiai eina visai į pabaigą. Prasiveria durys, išeina Pavaduotojas iš kabineto, nešinąs raštu. Aš padėkoju ir perduodu ansamblio Vadovui. Pasibaigus koncertui, vyresnieji Moksleiviai pasisiūlo sunešti aparatūrą į mašiną. Ką gi, vakaras praėjo šauniai!
Po dviejų savaičių ateinu į internatą. Mane susiranda Pavaduotojas.
- Mes čia pasitarėme ir nusprendėme: atsisakome Tavo paslaugų, - po to, lyg niekur nieko, ramiai apsisuko ir nužingsniavo lėtai koridoriumi, kol pradingo savo kabinete.
Aš buvau apstulbintas. Stoviu ir negaliu patikėti. Atsitokėjęs girdžiu, kaip ištariu pusbalsiu žodžius, kuriuos derėtų išgirsti tam Pavaduotojui: "Biurokratėli Tu nelaimingas, Tau niekas daugiau ir nerūpi." apsisukau ir su užgauta savimeile išėjau iš internato ...
------- --- -------
Kaip dabar pagalvoju, o jeigu to ansamblio Vadovas pirmiausia būtų taip paprašęs: "Aš norėčiau pakalbėti su Pavaduotoju". O po to į Pavaduotoją kreiptųsi tokiais žodžiais: "Mums buvo suteikta didelė garbė koncertuoti internato Vaikams. Ir todėl mes išdrįsome Jūsų paprašyti, ar nebūtų galimybės gauti iš Jūsų, na, sakykime, dokumentą, jog Jūs pakvietėte mus pakoncertuoti? Suprantate, turėdami šitą raštą, mes galėtume didžiuoti visą savo gyvenimą, kad kocertavome Jums!"
------- --- -------
- Taip. Šiuo metu mums labdaros užtenka. Atvirai pasakius, neturime net kur sandėliuoti, prabilo Pavaduotojas.
- Šis Jaunuolis norėtų muzikantus pasikviesti į mūsų internatą.
- Matote, Vaikams nepatinka operų arijos ir, be to, nėra tokios erdvės, kaip mūsų scenoje. Na, tiesiog nežinau ...
- Gerbiamas Pavaduotojau, aš, matote, noriu pasiūlyti Jaunuolių pasirodymą su gitara, - įsikišu aš.
- A, suprantama, čia kitas reikalas. Mūsų Mokiniai mėgsta pabrazdinti gitaromis. Taip įsijaučia, kad ir po vidurnakčio tenka raminti. Po to neišsimiega, taip sakant. Ryte sunku keltis. Na, gerai, atsiųskite komandą. Priimsime.
Aš išlekiu iš internato tarsi paukštis su sparnais. Dabar tik greičiau vakaro koncerto sulaukti. Nueinu per pertrauką į užkulisius, susirandu atlikėjus. Trejetą prisikalbinu ir mes sutariame, jog rytoj - po lauretų paslelbimo vakaro apsilankysime internete.
Kitą dieną viskas ėjo kaip iš pypkės. Mokiniai su didžiuliu entuziazmu ruošė sceną. Kas valė, kas blizgino, kas ruošė butaforiją. Pagaliau koncertas! Vaikai artistus pamatė pro salės langą - ateinančius taku. Kilo bruzdesys. Visi jaudinasi, laukia. Salė pilna Vaikų, net keletas Mokytojų atėjo renginio pasižūrėti. Renginys praėjo puikiai!
Po mėnesio sugalvojau surengti estradinį šokių vakarą vyresniųjų klasių Moksleiviams. Aš vėl - pas Pavaduotoją. Paaiškinau, jog pažįstu vieną tokią jaunų Vaikinų bigbyto grupę. Sakau, galėčiau suorganizuoti vakarėlį. Pavaduotojas sutiko. Nuvažiavau pas tuos Vaikinus. Valandą svarstėme. Pagaliau sutiko atvažiuoti.
Štai ir toji ilgai lauktoji diena. Prasidėjo koncertas. Pirmąją dalį Vaikinai dainavo, tyliai sau pritardami elektrinėmis gitaromis. Po to suolų eiles išskaidėme į salės pakraščius. Atsirado erdvė šokių aikštelei. Pradėjo ansamblis groti. Vienas kūrinys, antras, niekas nedrįsta pradėti šokius. Tada aš nusprendžiau parodyti pavyzdį. Išsivedu šokiui tokią šaunią Mergiotę. Visi žiūri, plojimais pasitikę mus. Kitam šokiui jau įsidrąsina Jaunimėlis. Ir šokių karuselė įsismagina. Visi net nusiplūkę. Nuotaika gera. Baigiantis vakarėliui, prie manęs prieina ansamblio Vadovas ir sako:
- Čia toks reikalas.Matote, mums dažnai tenka koncertuoti. Bet, suprantate, mes norėtume įforminti dokumentaliai, kadangi po to niekam negalim įrodyti, jog ten ir ten koncertavome. Ar Jūs negalėtumėte paprašyti Pavaduotojo, kad mums išduotų raštą, jog Jie, atseit, patys pasikvietė pakoncertuoti į internatą? - paaiškino Vadovas.
- Gerai, kas per problemos? Pakalbėsiu su Pavaduotoju - paprašysiu.
Nueinu pas Pavaduotoją į kabinetą, išdėstau reikalo esmę. Jis ilgai galvoja, pasikaso pakaušį ir sako:
- Palaukite už durų.
Laukiu pusvalandį, laukiu valandą, jau ir šokiai eina visai į pabaigą. Prasiveria durys, išeina Pavaduotojas iš kabineto, nešinąs raštu. Aš padėkoju ir perduodu ansamblio Vadovui. Pasibaigus koncertui, vyresnieji Moksleiviai pasisiūlo sunešti aparatūrą į mašiną. Ką gi, vakaras praėjo šauniai!
Po dviejų savaičių ateinu į internatą. Mane susiranda Pavaduotojas.
- Mes čia pasitarėme ir nusprendėme: atsisakome Tavo paslaugų, - po to, lyg niekur nieko, ramiai apsisuko ir nužingsniavo lėtai koridoriumi, kol pradingo savo kabinete.
Aš buvau apstulbintas. Stoviu ir negaliu patikėti. Atsitokėjęs girdžiu, kaip ištariu pusbalsiu žodžius, kuriuos derėtų išgirsti tam Pavaduotojui: "Biurokratėli Tu nelaimingas, Tau niekas daugiau ir nerūpi." apsisukau ir su užgauta savimeile išėjau iš internato ...
------- --- -------
Kaip dabar pagalvoju, o jeigu to ansamblio Vadovas pirmiausia būtų taip paprašęs: "Aš norėčiau pakalbėti su Pavaduotoju". O po to į Pavaduotoją kreiptųsi tokiais žodžiais: "Mums buvo suteikta didelė garbė koncertuoti internato Vaikams. Ir todėl mes išdrįsome Jūsų paprašyti, ar nebūtų galimybės gauti iš Jūsų, na, sakykime, dokumentą, jog Jūs pakvietėte mus pakoncertuoti? Suprantate, turėdami šitą raštą, mes galėtume didžiuoti visą savo gyvenimą, kad kocertavome Jums!"
------- --- -------
Erika(1)
Kaip aš susipažinau su Erika? Prisipažinsiu, niekaip negaliu prisiminti. Taip seniai tai buvo. Prieš dvidešimt aštuonerius metus ...
... Ėjome drauge su Erika ir vis šnekučiavomės. Aš pasijutau tarsi būčiau šios Mergaitės Tėtis, o Ji man - tarsi Dukra. Štai pagaliau mes pagaliau priėjome kažkokią mokyklą.
- Aš čia gyvenu! - sušuko vienuolikametė Erika.
- Bet juk tai mokykla, - sakau Jai nustebęs.
- Taip, bet čia mokykla-internatas. kaip Tu nesupranti?
- A-a-a ... taip taip ...
- Žinai ką, užeikime į vidų, aš supažindinsiu su savo Auklėtoja!
- Na, man nepatogu ...
- Drąsiau, drąsiau ... Tereikia pasiryžti! Duokite man savo ranką, abiems bus drąsiau!
Praveriame girgždančias duris ir mes jau - viduje. Iškart pasijuntu nejaukiai. Toks jausmas, kad tai nėra linksma gyvenimo vieta. Aš staiga prisiminiau savo mokyklą, kurioje mokiausi prieš šešerius metus. Ten buvo erdvu, visur klegesys, moksleivių šurmulys. Tuo tarpu čia tarsi slėgtų nejauki tyla. Ir mokinių nematyti koridoriuose. Iš susimąstymo pažadina guvus Erikos balselis:
- Va, einam ten - į Žaidimų kambarį!
Įeiname. Prie stalų kur ne kur sėdi Vaikai-pradinukai. Kas piešia, kas lipdo. Greta sėdi Mokytoja ir skaito žurnalą.
- Laba diena, Mokytoja, - pasisveikinu, vos mums peržengus slenkstį.
- Ko Jūs norite, Pone? - atsiliepia suklususi Erikos Auklėtoja.
- Mudu susipažinome su Erika, Jūsų auklėtine.
- A, taip. Erika - išdykusi Mergaitė, labiau mėgsta žaisti su Berniukais, nei su Mergaitėmis, kaip nekeista.
- Ar čia Vaikams nenuobodu? - nedrąsiai paklausiu.
- Ką Jūs? Vaikams čia gera. Jiems nėra kada nuobodžiauti. Svarbiausia stropiai pamokas paruošti, yra televizorius, su sviediniu lauke pasižaidžia. Vaikai prižiūrėti, mes, Mokytojai, visą savo laisvalaikį atiduodame našlaičiams. Mokytojas - geriausias Vaiko draugas. Vaikai mūsų - geri. Žinoma, būna kad ir patriukšmauja. Visko pasitaiko. Kaip ir visuose namuose.
- O, sakykite, ar Vaikams čia netrūksta įspūdžių? - nutraukiu Auklėtojos monologą.
- O gal Jūs galite ką geresnio pasiūlyti, Gerbiamasis?
- Sakykime, jeigu suorganizuoti Vaikams - koncertėlį?
- Matote, kaip tik šiandien Vilniaus Studentų miestelyje vyksta Dainuojamosios poezijos festivalis. Aš turiu bilietą kaip tik į šios dienos koncertą. Tai va, būtų toks sumanymas: aš nueičiau pertraukos metu į užkulisius, pakalbinčiau atlikėjus. Ir, suprantate, Mes galėtume pasikviesti į Jūsų internatą - pakoncertuoti - Vaikams, - baigiau aš.
- Aš, manau, šiuo reikalu Jums reikėtų kreiptis į Mūsų Pavaduotoją, - staiga surimtėjusiu balsu prsabilo Aulėtoja. Aš Jus palydėsiu, eime
(T ę s i n y s - kitame puslapyje) ---
... Ėjome drauge su Erika ir vis šnekučiavomės. Aš pasijutau tarsi būčiau šios Mergaitės Tėtis, o Ji man - tarsi Dukra. Štai pagaliau mes pagaliau priėjome kažkokią mokyklą.
- Aš čia gyvenu! - sušuko vienuolikametė Erika.
- Bet juk tai mokykla, - sakau Jai nustebęs.
- Taip, bet čia mokykla-internatas. kaip Tu nesupranti?
- A-a-a ... taip taip ...
- Žinai ką, užeikime į vidų, aš supažindinsiu su savo Auklėtoja!
- Na, man nepatogu ...
- Drąsiau, drąsiau ... Tereikia pasiryžti! Duokite man savo ranką, abiems bus drąsiau!
Praveriame girgždančias duris ir mes jau - viduje. Iškart pasijuntu nejaukiai. Toks jausmas, kad tai nėra linksma gyvenimo vieta. Aš staiga prisiminiau savo mokyklą, kurioje mokiausi prieš šešerius metus. Ten buvo erdvu, visur klegesys, moksleivių šurmulys. Tuo tarpu čia tarsi slėgtų nejauki tyla. Ir mokinių nematyti koridoriuose. Iš susimąstymo pažadina guvus Erikos balselis:
- Va, einam ten - į Žaidimų kambarį!
Įeiname. Prie stalų kur ne kur sėdi Vaikai-pradinukai. Kas piešia, kas lipdo. Greta sėdi Mokytoja ir skaito žurnalą.
- Laba diena, Mokytoja, - pasisveikinu, vos mums peržengus slenkstį.
- Ko Jūs norite, Pone? - atsiliepia suklususi Erikos Auklėtoja.
- Mudu susipažinome su Erika, Jūsų auklėtine.
- A, taip. Erika - išdykusi Mergaitė, labiau mėgsta žaisti su Berniukais, nei su Mergaitėmis, kaip nekeista.
- Ar čia Vaikams nenuobodu? - nedrąsiai paklausiu.
- Ką Jūs? Vaikams čia gera. Jiems nėra kada nuobodžiauti. Svarbiausia stropiai pamokas paruošti, yra televizorius, su sviediniu lauke pasižaidžia. Vaikai prižiūrėti, mes, Mokytojai, visą savo laisvalaikį atiduodame našlaičiams. Mokytojas - geriausias Vaiko draugas. Vaikai mūsų - geri. Žinoma, būna kad ir patriukšmauja. Visko pasitaiko. Kaip ir visuose namuose.
- O, sakykite, ar Vaikams čia netrūksta įspūdžių? - nutraukiu Auklėtojos monologą.
- O gal Jūs galite ką geresnio pasiūlyti, Gerbiamasis?
- Sakykime, jeigu suorganizuoti Vaikams - koncertėlį?
- Matote, kaip tik šiandien Vilniaus Studentų miestelyje vyksta Dainuojamosios poezijos festivalis. Aš turiu bilietą kaip tik į šios dienos koncertą. Tai va, būtų toks sumanymas: aš nueičiau pertraukos metu į užkulisius, pakalbinčiau atlikėjus. Ir, suprantate, Mes galėtume pasikviesti į Jūsų internatą - pakoncertuoti - Vaikams, - baigiau aš.
- Aš, manau, šiuo reikalu Jums reikėtų kreiptis į Mūsų Pavaduotoją, - staiga surimtėjusiu balsu prsabilo Aulėtoja. Aš Jus palydėsiu, eime
(T ę s i n y s - kitame puslapyje) ---
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
