sninga

baltą spalvą laukams dovanoja
snaigių šokis be galo žavingas
jų spektaklį nykštukai sapnuoja
nepaliaujamai sninga ir sninga

baltą spalvą kaip nuotakos rūbą
gaubias eglių žalieji spygliai
tai giria savo šventei jau ruošias
nors šaltukas ir spaus atkakliai

baltą spalvą malonią ir aiškią
nežalokime kirviais aštriais
lai puikuojas eglutė kaip snaigė
tik nebūkim kvaili kraugeriai

snaigių daug ir jos šokti netingi
ir užtai ta žiemužė balta
pasitikim širdim nekalta
šitaip sninga ir sninga ir sninga

---   ---   ---

------- Vilnius ------- Gintaras Raulinaitis -------

------- Tekstai įkelti: 2012 02 16 -------

-------   -------   -------   -------   -------   -------   -------

tarp žmonių artimų

tarp žmonių artimų ir mielų
aš esu vėl žvalus ir vėl jaunas
netgi kartais kai būna tylu
pajuntu kiek stiprybės įgaunu

vėl menu tas jaunystės dienas
ir romantiškos meilės jausmus
aš laimingas tuomet gyvenau
mano kraujas liepsnojo džiaugsmu

tarp žmonių artimų ir mielų
man lengviau ir alsuot ir gyventi
kiek man daug dovanojo gėlių
bet gėlelė gražiausia nesensta

ta gėlelė gražiausia tai tu
kaip nevystanti rožė skaisti
kuo puikiausiai aš tai suprantu
kai šypsais ir žvelgi iš arti

1993 10 27

aš myliu

aš myliu gyvenimą tokį
kontrastų neramų pasaulį
mąstyki kalkbėki šypsokis
ir duoną dalkinki iš saujų

aš myliu namus ir gimtinę
taip noriu sušilt prie ugnelės
čia kūnas dvasia vėl atgimsta
dėkoju širdingai Motule

aš myliu visus artimuosius
draugus ir geriausius bičiulius
tai jie sunkią valandą guodžia
tai jų aš ne kartą gailiuosi

aš myliu jaunystės svajonę
įprasminti savo likimą
tad būkim geri būkim žmonės
te meilė širdy vėl užgimsta

1993 10 25

rudens lietus

rudens lietus žvarbokas ir nykus
jis pataria išskleisti skėtį
kasdien šilčiau rengiuos
ir spūdinu gatve iš lėto

rudens lietus savotiškai gaivus
kai šalnos kandžiotis nedrįsta
žolė ilgai žaliuos
kol neišauš auksinis rytas

tuomet kai medžiai apdarus numes
nuklos takus ir parko aikštę
išeisime ir mes
drauge romantiškai pavaikščiot

kalbėsime galbūt kad jau ruduo
nuspalvino laukų peizažą
nostalgiškai dainuok
širdie be skausmo ašarų

1994 10 12

AUDRA

jūra audringai alsuodama kyla
putojančios bangos net krantą prarijo
platus horizontas kiek akys užmato
šėlstantis ratas

eikit prie jūros kai vėjas taip siaučia
kai gintaro šukės pabyra ten saujom
gal balsą Jūratės išgirsite šaukiant
debesys plaukia

niekas nežino iš kur gi tos vėtros
kai dienos dar buvo saulėtos ir giedros
bet jūra klastūnė išmoko mainytis
vakarą rytą

smėlis pasrūva ant veido ir lūpų
ir kas atsitiktų tau nekrenta ūpas
stiprybės gaivinantys jonai ir jodas
žmogui įduoda

ašaros byra nuo šitokio gausmo
užuovėjoj laumės sau marškinius audžia
plaukai išsidraikę voratinklių gijom
ten jos laimingos

žmogų užvaldo didybė ir džiaugsmas
maištaujančios jėgos krūtinėje siaučia
tarp vėjo nenuoramos stingdančių pirštų
aimaną girdint

skundžiasi pušys smėlėtoj pagairėj
pašėlusią vėtrą jos smerkia ir bara
bet kaip išklausyti kai šitokios aistros
skruostuos užkaista

1988 03 07

VAKARE (2)

Krauju dangus pasruvo
po vakaro kaitros
giesmė jau neberūpi
ir paukštis negiedos

tik aitriai kvepia gėlės
daržely prie namų
ir vėjas atsikėlęs
man kužda neramu

bitelė paskutinė
sugrįžo nuo žiedų
subilda tik langinės
privertos nuo audrų

vėl renkamės prie stalo
baigti dienos darbai
kai lietūs stogą plaka
smagu čionai labai

1988 08 14

VAKARE (1)

Vakare visi išminčiai
po medžiu susėda tyliai
čia kalba suranda kalbą
be grūmojimų ir ginčų

vakare atlėgsta karštis
į ąsotį šniokščia pienas
svirčiai girgždant aidi kiemas
o katė tik meiliai markstos

vakare visi prie stalo
nors pavargę bet laimingi
vakarienę išdalina
motinėlės rankos baltos

1989 07 09